Baltijos kelio šviesa ir liūdesys
Man tikrai niekada nepabos prisiminti Baltijos kelią. Nes tądien pirmąkart pajutau Laisvę. Ir vienybę. Ir lietuviškumą. Ir koks kitoks – tikras gali būti gyvenimas. Nuostabus gyvenimas su visais savo sunkumais ir praradimais. O šiandien man sako, kad nebereikia žodžių, deklaracijos, pompastikos ir t. t. Viską branginti širdyje? Tik nepamiršti apie širdį paskelbti feisbuke?
Aš manau kitaip – būtent Rugpjūčio 23-oji, Baltijos kelio diena, yra apie tautos bendrumą, susitikimus, vienijančius prisiminimus. Nes tądien įvyko stebuklas. Ir Dievas buvo su mumis.
Rugpjūčio 23-oji, sekmadienis. Savivaldybės puslapyje tuščia (tik apie pirmoko krepšelį, surenkamas atliekas, maudyklų vandenį, jeigu ką), laikraščiuose – jokio vadovų, Seimo narės žodžio anei padėkos tiems, kurie organizavo biržiečių Baltijos kelią. Nesiūlau gedulo, manau, turėtų būti pusiausvyra. Šiandien turėtų koncertuoti stipri, populiari grupė ir skambėti įkvepiantis žodis. Šiandien, ne tik Miesto šventėje, kiek tai bekainuotų. Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje, Pasvalyje – išradingiausios Baltijos keliui atminti skirtos programos.
Nu, ir kodėl ta Baltijos kelio diena sekmadienį?! Sekmadienį pareigos ir karūnos ilsisi?
Kokios formos, kokie pasirinkimai! Yra tų idėjų, bet Biržuose nebėra jokios – nei politinės, nei dvasinės – lyderystės. Savivaldybės klerkai net nesugebėjo savo puslapyje muziejaus renginio skelbimo iškelti į naujienas, paraginti dalyvauti, pakviesti į Šv. Mišias. Kultūros centras, trankiai palydėjęs vasarą ir sukvietęs bardus (tikrai talentingų dainininkų turime!), nesusiprato paskirti šių renginių Baltijos keliui atminti. Kad skambėtų tie žodžiai, kad belstųsi į jaunų žmonių sąmonę. Juk Roko maršas 1987-1989 m. budino Lietuvą, buvo ir Biržuose. Žodis, mintis, muzika buvo kartu. Nors Baltijos šalių vėliavos Nepriklausomybės aikštėje! Nu, nors koks dienos simbolis! Ar tikrai neberūpi, nebesvarbu? Nėra stipraus vedimo, koordinavimo. Siūliau pernai organizuoti simbolinę Baltijos kelio akciją – apglėbti savo miestą, susitikti mitinge-koncerte. Ir kaip tai būtų stipru po tokios audros! Aišku, organizacinių reikalų nemažai, bet gal rastųsi nauja tradicija? Tokios dienos – tarsi kraujagyslės, jungiančios praeitį-dabartį-ateitį. Negaivinama istorija tiesiog sudūla.
Nu, ir kodėl ta Baltijos kelio diena sekmadienį?! Sekmadienį pareigos ir karūnos ilsisi?
Yra tų idėjų, bet Biržuose nebėra jokios – nei politinės, nei dvasinės – lyderystės. Savivaldybės klerkai net nesugebėjo savo puslapyje muziejaus renginio skelbimo iškelti į naujienas, paraginti dalyvauti, pakviesti į Šv. Mišias.
Biržietiškų vertybių katalogas
Sportas yra gerai, kai yra pinigų, galima juos dalinti.
Baseinas yra gerai, bet pastačius jį greit pamirš, atrodys savaime suprantamas dalykas. Ir šiandien, suabejojusius baseino reikalingumu, akmenimis užmėtytų.
Visi aplink turi! O gal geriau daugiabutį? Taip trūksta butų. Arba solidžią programą – paramą jaunoms šeimoms? Oi, ne, atsiimu žodžius, pamiršau, kad rinkimai netoli. Aš už baseiną! Aš už baseiną! Iš tiesų, kaip V. Valkiūnas įeis į istoriją, kad vis dėlto jis suaktyvino turizmą, taip dabartinis meras įsiamžins kaip sporto adoratorius. Tai nėra blogai, bet tai labai mažai.
Kai nusiviliama politika (jau nekartosiu apie skandalingą socdemų valstybės valdymą), kai nebelieka turinio, įsigali pragmatizmo religija. Manau, kad būtent tai ištiko Biržus. Skaičiuojami ir vertinami tik daiktai – tokia siūloma mąstymo kryptis.
Kai nusiviliama politika (jau nekartosiu apie skandalingą socdemų valstybės valdymą), kai nebelieka turinio, įsigali pragmatizmo religija. Manau, kad būtent tai ištiko Biržus. Skaičiuojami ir vertinami tik daiktai – tokia siūloma mąstymo kryptis.
Šios kadencijos Savivaldybės taryba suteikė Biržų Garbės piliečio vardus dviem dvasininkams: JE kardinolui Rolandui Makrickui ir JE kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Tai klausiu viešai – ar tai ką nors reiškia?
Ar tai nuoroda į vertybes, ar kaip? Šventoji koalicija gal pasiūlytų kokį prisikėlimo kelią, kad svarbiausias renginys, į kurį tiek investuojama, nebūtų vien Miesto šventė? Kur dingo A. Macijausko premija? Visuomenė neturi teisės žinoti? Ar A. Macijauskas, nugalėjęs Rusijos carą, nebeaktualus irgi? Siūlau keisti nuostatus: prie Radvilų žymens skirti ir piniginį apdovanojimą. Jeigu sportininkus ir trenerius apdovanosime už prizines vietas, tai gal pokyčių reikia ir kitose srityse? Ar visi kiti verti tik penkių minučių šlovės?
Borisas Dauguvietis to nenusipelnė
Ir dar kartą apie Boriso Dauguviečio biustą su Stalinu atlape prie Kultūros centro (sic!). Matau vienintelį kelią – nukelti ir sandėliuoti. Arba ieškoti galimybės perduoti „Grūto parko“ muziejui. Bet šis tikriausiai nepriims, Paveldo departamentas neleis, nes, matote, vertybė (Grūto parke esantys nebuvo vertinti, tiesiog nukelti). Kūręs lietuvišką teatrą, B. Dauguvietis nenusipelnė stovėti gimtinėje su stalinu atlape.
Žemai lenkiuosi merui, kuris sako, kad „kaltės vien Tarybai suversti nereikėtų…“ ( D. Skačkauskaitės straipsnis, etaplius. lt, 2026 m. liepos 1 d.). Dėkui už dar vieną topinį atsimušinėjimą. Nebestebina. O Taryba, beje, iki šiol nežino, kas tikrasis iniciatorius, nuo ko viskas prasidėjo; paveldosaugininkas – saugomas subjektas. Sprendimo teikėjas – meras. Beje, ar ne meras gyrėsi tuo paminklu „Žaldokynės“ atidarymo renginyje? Nedaug nuopelnų ir dėl neinformatyvios informacinės lentelės, kuri atsirado tik po triukšmo.
Šventoji koalicija gal pasiūlytų kokį prisikėlimo kelią, kad svarbiausias renginys, į kurį tiek investuojama, nebūtų vien Miesto šventė?
Kodėl ne iš karto, pamačius „staliniuką“? Meras irgi sako, kad toliau, nuo žolės, beveik nesimato. Tai yra XXI a. siurrealizmas, kai taip kalba valstybei atstovaujantys. Šitas absurdas irgi įeis į istoriją. Sąmoningai kartoju šias mintis, nes klausimas grįš į Tarybą.
Niekada nevėlu permąstyti istoriją, diskutuoti. Ką padarė Savivaldybė, kilus ginčui dėl B. Dauguviečio gyvenimo, kūrybos? Tikrai yra apie ką kalbėtis, o ne tik buitiškai rėkauti, kad norima paneigti visus nuopelnus.
Bet tai kaip įžvalgu būtų buvę organizuoti paskaitą – pokalbį apie Borisą Dauguvietį su kultūros, teatro specialistais, mokslininkais, išgirsti ekspertinę nuomonę. Du mėnesiai buvo. Tai kur tas kultūringas skyrius, kultūros kuratoriai? „Bet žinai, kaip su jais – kviesk nekvietęs, / Yra reikalų, atsako standartiškai“ (L.K.).
Kūręs lietuvišką teatrą, B. Dauguvietis nenusipelnė stovėti gimtinėje su stalinu atlape.
