Jolanta Kaziukonienė, kadaise lankiusi Biržų antrąją vidurinę mokyklą (dabartinę „Aušros“ pagrindinę mokyklą), po baigimo išvykusi į Vilnių įgyti drabužių technologės specialybę, o dabar puikiai įsitvirtinusi Londono priemiestyje, savo laisvalaikį leidžia nuotaikingose kelionėse. Progai pasitaikius stebi besiveržiantį ugnikalnį Islandijoje ir, kad gyvenimas nepabostų, meta sau iššūkį azartiškame bėgime su kliūtimis.
Aktyvi biržietė Jolanta Kaziukonienė sako emigruoti nusprendusi dėl naujų įspūdžių: „2008 m. Lietuvoje ekonominė situacija nebuvo pati geriausia, norėjosi ir kažkokio iššūkio. Be to, vyras tuo metu buvo Anglijoje, todėl lemiančiu faktoriumi tapo siekis, kad šeima būtų kartu. Tai mes sprendėme: ar jam grįžti, ar man su vaikais išvažiuoti. Va tokiu būdu nusprendėme išbandyti Angliją. Tai buvo patogu ir dėl toje šalyje įsikūrusių giminaičių.“
Anglų mokėjimas stovėti eilėje
Anglijoje Jolantą sužavėjo vietinių mandagumas, geranoriškumas ir mokėjimas stovėti eilėje. „Net juokelis yra toks, kad jei ką moka anglai, tai stovėti eilėje, – juokiasi Jolanta, Anglijoje gyvenanti jau 15 metų. – Anglai labai mėgsta kalbėti apie orą. Apie orą tikrai kalbės visada. Tačiau, anot emigrantės, Anglija ir Londonas yra labai skirtingi. Mažesniuose miesteliuose galima patirti daugiau autentiškesnės anglų kultūros nei Londone – sąmaišoje su įvairiomis atvykėlių kultūromis.
„Pačiame Londone tų tikrų anglų nėra labai daug likę. Jų tikrai daugiau sutikti galima išvažiavus kažkur už Londono. Man patinka jų džentelmeniškumas – visada šypsosis, paklaus ko nors, pakalbins gatvėje. Tame ir yra žavesys. Mes juokaudami sakome, kad anglai – ne kaip mes, lietuviai šiauriečiai, ko mums šypsotis be reikalo“, – juokaudama lygina anglų ir lietuvių manieras.
„Kartą mes vienoje kelionėje gyvenome angliškame namelyje ir turėjome labai plepią šeimininkę.
Ateidavo ryte pusryčius patiekti ir pradėdavo šnekėti apie vietinį gyvenimą, apie giminę, savo gyvenimą. Jie mėgsta tai pasipasakoti, tu tik jų klausykis“, – pasakoja su autentiška anglų kultūra susidūrusi Jolanta.
Kalbant apie anglų virtuvę, Jolanta sako, kad ši jai ne itin patraukli: „Ir patys anglai labai dažnai valgo kitų tautų patiekalus: indišką ar kinišką maistą“.
Vietoje nenustygstanti keliautoja
Didžiojoje Britanijoje gyvenančią Jolantą galima pavadinti kelionių entuziaste. Ji mėgsta rinktis aktyvų laiko praleidimą su savo šeima ar draugais. „Mes su šeima mėgstame aktyvų poilsio praleidimą, todėl automatiškai į tai įeina kelionės – pažintinės, turistinės – kopimai, ėjimai. Mums šie dalykai visada artimi. Esame gal tik vieną kartą turėję kelionės paketą, kuriame viena iš laiko praleidimo formų yra rami veikla. Sugebėjome išbūti ramiai tik vieną dieną“, – šypsosi Jolanta.
Ji užsimena, kad ir Lietuvoje yra keliavusi, tačiau prieš daugiau nei dešimt metų šalyje turizmas dar nebuvęs tiek išvystytas, kaip šiuo metu. „Kai atvažiuoju į Lietuvą, aš tiesiog kaifuoju, kaip viskas gražu. O Biržai – tai išvis palieka be žado“, – stebisi išgražėjusia Lietuva emigrantė.
Keliones Anglijoje Jolanta pradėjusi po truputį nuo Londono priemiesčių. „Čia populiarūs nacionaliniai objektai: pilys, parkai, sodai. Tai mes ne vienerius metus pirkdavome nacionalinių objektų lankymo narystės kortelę ir tada galėdavome važiuoti bet kur. Šalis turi be galo daug nacionalinių objektų, todėl labai įdomu susipažinti su jų kultūra“, – sako ramų poilsį į nuotykių kupinas keliones iškeisdama Jolanta.
Mėgavimasis kopimu į kalnus
Jolanta sako, kad sportiškumu labai nepasižymi, tačiau visada renkasi aktyvias, šiek tiek ištvermės reikalaujančias veiklas. Lipimas į kalną yra viena iš tokių.
„Mes kalnus ypač mėgstame. Anglijoje nėra aukštų kalnų, aukščiausias – per kilometrą. Į visus aukščiausius esame įlipę, išskyrus į Škotijoje esantį aukščiausią kalną Ben Nevis. Kartą per metus turime tokią tradiciją važiuoti į kalną pasivaikščioti. Kartais būna sunku į juos kopti, tačiau užlipus viską atperka atsiveriantys vaizdai, aišku, jeigu nepataikai į debesį“, – juokiasi pašnekovė. Jolanta priduria, kad nebūtinai kalnas turi būti aukštas, kad galėtum žavėtis kopimu ir panorama.
„Yra Anglijoje toks vienas kalnas, į kurį lipome net keturis kartus iš skirtingų pusių, – priduria keliautoja. – Esame net saulę pasitikę, lipę naktį į kalną su prožektoriukais ant galvų.“
Ėjikų šeima
Jolanta sakanti atradusi mėgstamiausią keliavimo būdą – ėjimą. „Mes su šeima iš tikrųjų esame ėjikai. Mėgstamiausia kelionė ir buvo ėjimas palei Adriano sieną“.
Adriano siena – tai akmens ir žemių įtvirtinimo siena Anglijoje, besidriekianti 118 km nuo Airijos jūros iki Šiaurės jūros pakrantės. Pastatyta antrame amžiuje senovės romėnų šiuo metu Adriano siena yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Palei sienos išlikusius griuvėsius ir fortus įrengtais turistiniais maršrutais galima keliauti pėsčiomis arba dviračiais.
„Eini šešias dienas be automobilio, todėl viskas taip sulėtėja. Tu matai tą lėtą ėjimo greitį, kai pasižiūri žemyn. Tad, kai jau atsisėdom į autobusą, kad nuvežtų iki mašinos, galvojau, ko jis taip lekia“, – pasakoja įspūdžius Jolanta iš kelionės, kurioje turėjo galimybę patirti lėto gyvenimo ramybę šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje.
Vieną iš įspūdingiausių kelionių Jolanta prisimena patyrusi važiuodama maršrutu „Šiaurės Pakrantė 500“ (North Coast 500). Tai vaizdingas 800 km kelias aplink šiaurinę Škotijos pakrantę.
„Labai įspūdingi kriokliai, dideli tarpekliai, kalnai. Ir gyvūnijos matėme: delfinų, ruonių, elnių… Škotija įspūdinga ir su savo pilimis. Pasaka!“ – vienu žodžiu apibendrina apkeliautą Škotiją biržietė.
Kadangi Jolantai ir jos šeimai labiausiai prie širdies yra keliavimas pėstute, ji svajojanti kada nors eiti pasaulyje žinomiausiu Šv. Jokūbo piligriminiu keliu Ispanijoje iki Kompostelos Santjagos miesto.
Keliones Jolanta visada planuoja kartu su vyru, tačiau jos nebūna kruopščiai sudėliotos.
Keliautoja nepraleidžia progos patirti nuotykių. Neplanuoti atradimai ar potyriai visada suteikia kelionei ryškesnių spalvų.
Apie lietuvę rašė ir Islandijos laikraštis
Jolanta Islandijoje yra buvusi tris kartus ir kiekvieną kartą šios šalies gamta ją pakeri. Nuo vaizdingų pašvaisčių, geizerių iki 2021 m. matyto ugnimi pulsuojančio ugnikalnio – visa tai Jolanta apibūdina kaip gamtos stebuklus, visam gyvenimui išliekančius atmintyje.
„Trečią kartą su dukra važiavome į Islandiją pamatyti išsiveržusį ugnikalnį Fagradalsfjall, kraterį Nar“, – sako neeilinį reginį mačiusi emigrantė.
Pirmą kartą Islandijoje esantis Fagradalsfjall ugnikalnis išsiveržė 2021 metais, antrasis kartas buvo 2022-aisiais. Trečias ugnikalnio išsiveržimas kilometro atstumu nuo Fagradalsfjall užfiksuotas šių metų liepos 10 dieną.
Besiveržiantį ugnikalnį iš tiesų ne taip paprasta pamatyti. Tai yra dėl ugnikalnio veržimosi intervalų. „Jis gali pusę paros paveikti ir po to nustoti veržtis. Bet ugnikalnis neturi grafiko, todėl mums labai pasisekė pamatyti jo veržmąsi.
Geriausias gyvas šou“, – dalinasi įspūdžiais keliautoja.
„Kaip aš sakau, šis ugnikalnis yra draugiškas, nes jo lava plaukia slėnyje, ne į gyvenvietes, o žmonės gali ateiti pasižiūrėti į jį ant kalno. Nuokalnėje jie susėdę žiūri į besiveržiantį ugnikalnį kaip į kokį pasirodymą. O lavos garsas koks įdomus – lyg folijos traškėjimas“, – sako Jolanta, norinti vėl sugrįžti prie didžiulio Islandijos ugnikalnio su krateriu, prilygstančiu stadiono dydžiui.
Besiveržianti lava skleidžia didelį karštį, kuris gali siekti net daugiau nei 1000 laipsnių, todėl prie pat lavos išbūti sudėtinga. „Greitai nuotrauką pasidarai ir sprunki“, – sako Jolanta.
Ji matė ir gana neįprastą, kuriozinę veiklą, kai žmonės ne tik stebėjo besiveržiantį ugnikalnį ar įsiamžino prie jo, bet kai kurie netgi kepė dešreles.
Po šio reginio Jolanta su savo kelionių partnere dukra netikėtai pateko į Islandijos laikraštį. Pasirodo, islandai susidomėjo dviejų keliautojų pasidarytomis ugnikalnio tatuiruotėmis įamžinant dalyvavimą ugnikalnio išsiveržime.
Nuo sofos į „Alfa Run“ bėgimą
Jolanta aktyviai leidžia laisvalaikį ne tik keliaudama, bet ir mesdama sau iššūkius. 2022 ir 2023 metais ji su šeimos nariais dalyvavo Pamarazių kaime (Vilniaus r.) vykstančiame ekstremaliame bėgime su kliūtimis „Alfa Run“. Bėgimo distancija siekia 5-10 km su 24 įvairiomis kliūtimis, purvu ir nuotykiais. Dalyviai nelenktyniauja tarpusavyje, o veikiau su savimi – išbando savo jėgas, perlipa per savo baimes.
Šiame bėgime jokių varžymų azarto mėgėjams nėra: neprivaloma būti sportininku ar turėti fizinį pasirengimą, galima bėgti net ir su kostiumu, kuriuo, beje, vilkėdamas Jolantos vyras šiemet nuotaikingai bėgo „Alfa Run“ trasa.
„Mes visiškai nepasiruošę buvom, tik iš idėjos ten dalyvavome. Pernai galvojau, būsiu tik dukros fotografe, bet dukra prikvietė ir mane dalyvauti. Teko per savo baimes perlipti, nes bijau kritimų ir aukščio. Pernai įveikiau kliūtį pavadinimu „Miunhauzenas“, kur reikia užlipti iki viršaus ir vamzdžiu nučiuožti žemyn, bet šiemet užlipti nesugebėjau, nes slidu buvo dėl lietaus“, – pasakoja įspūdžius Jolanta, gyvenanti Anglijoje. Moteris šiemet įveikė ir kitas kliūtis, kurių nesugebėjo nurungti pernai. Todėl ši veikla ne tik smagi, bet ir užauginanti žmones.
Moteris pabrėžia, kad „Alfa Run“ veiklos idėja yra padėti kitam, kadangi ši organizacija remiaVšĮ „Alfa centras“ vykdomas veiklas, teikiančias pagalbą alkoholizmu ir narkomanija sergantiems asmenims.
„Jeigu tu pribėgi prie kliūties, kurios negali įveikti, tai visada atsiranda žmonių, kurie tau padeda, – sako Jolanta. – Aišku, yra tokių sportininkų, kurie bėga dėl laiko, dėl kažkokių pasiekimų. Tačiau pagrindinė idėja yra ištiesti pagalbos ranką kitam.“
Biržietė, ko gero, nesustos dalyvauti „Alfa Run“ bėgime dėl šalia esančių entuziastų: „Sakau, viskas, jau kitais metais nebedalyvausiu, užtenka. Tačiau tik nespėjus grįžti namo, jau chebra organizuoja kitą dalyvavimą, renka komandą. Tai gal vėl bėgsiu. Bet šįkart jau reiks pasportuoti“, – juokiasi naujų iššūkių ir nuotykių nebijanti moteris.
Naminiai pomėgiai
Sodininkystė ir konditerija – tai du Jolantos mėgstamiausi užsiėmimai po kelionių. „Per karantiną, kai buvo daugiau laiko, pradėjau gaminti visokius saldumynus. Į kursus internete šiek tiek ėjau, su draugėmis kartu mokėmės.“
Šiuo metu Jolantą domina ne kas kitas, o įmantrieji prancūziški kepiniai – putėsiniai pyragėliai ir tortai. „Savaitgalio be naminių kepinių nėra“, – šypsosi Jolanta.
Emigrantės namai kvepia saldžiais pyragais, o kiemą puošia įvairūs gėlynai. Jolantą nepaprastai žavi Anglijos sodai su išpuoselėtais gėlynais, kurie įkvepia turėti jaukų gėlyno kampelį savo namuose.
„Dabar mūsų kiemas nedidelis, bet norėtųsi angliško tipo sodo su daugybe gėlių“, – sako Jolanta. Turi ji ir kolektyvinį sodą, kurį labiausiai prižiūri jos vyras ir mama. Lietuvė į Angliją yra atsivežusi ir savo mamą, kuri kartu gyvena jau 7 metus. „Yra aplinkui gyvenančių lietuvaičių, su kuriais mama pabendrauja, taip ir po truputį pritapo, – kalba moteris. – Aišku, sudėtinga jai susikalbėti su pardavėjomis, kurios mėgsta pakalbinti, todėl prisitaikė eiti ten, kur jos netrukdo“, – atsiliepia Jolanta apie mamos gyvenimą Londono pašonėje.
Emigrantės sugrįžimas
Sugrįžimo į Lietuvą klausimas Jolantai yra šiuo metu labai artimas, turi tam rimtų planų. „Mums visą laiką Lietuva buvo savas kraštas, namai. Visada mėgstame grįžti į gimtinę atostogų – dabar ypač, kai Lietuva šitaip išgražėjusi“, – svarsto apie planus nutraukti emigraciją.
Biržuose yra klasės draugų, su kuriais susitinka, palaiko su jais ryšį. Yra ir giminių. „Man Biržai yra labai švarus, gražus miestas. Kai įkelia kas nors Biržų nuotraukas į Facebook, aš lieku tiesiog apakusi“, – gėrisi Biržais pašnekovė.
Kalbant apie prisiminimus iš mokyklos gyvenimo Biržuose Jolanta su didele pagarba prisimena auklėtoją Stasę Eitavičienę, kuri aktyviai veždavo į ekskursijas, renginius.
„Labai įsirėžė į atmintį išleistuvės, kai ėjome visi saulės pasitikti prie tilto“, – su nostalgija kalba Jolanta, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje ir keliaujanti po gražiausias salos vietas su minimaliu planu, kad liktų vietos nuotykiams ir iššūkiams jos veikliai asmenybei. Tačiau po kelionėse matytų besiveržiančių ugnikalnių ir kitų egzotiškų gamtos grožybių Lietuva Jolantai lieka ta šalis, į kurią kirba noras sugrįžti.
