Karo siaubą patyrusi jauna Charkovo miesto gyventoja Maria Bagas su savo mama Natalya praėjusių metų kovo 8 dieną atsidūrė Biržuose. Ukrainietėms teko viską pradėti iš naujo: ne tik įprasti prie naujos vietos, svetimų žmonių, bet ir susidoroti su patirtu didžiuliu šoku ir praradimo jausmu. Ilgą laiką jų širdyse virte virė ir tebeverda visa jausmų gama – nuo skausmo iki didžiulės neapykantos okupantams. Maria Lietuvoje pradėjo piešti. Piešiniuose – šauksmas. Mergina sako, kad juose atsispindi tai, kas kaupiasi širdy ir ko balsu negalinti išrėkti.
Baleriną saugo Lietuvos skėtis
Greitu metu Marios paveikslų paroda turėtų būti eksponuojama Biržų „Saulės“ gimnazijoje, kur ji mokosi. Merginos darbus pastebėjo mokytoja Daiva Zalogienė. Šie jai pasirodė įdomūs, verti pristatyti visuomenei.
Įspūdingiausias Marios darbas – šokanti balerina, apsisiautusi Ukrainos vėliava. Ji rankose laiko Lietuvos vėliavos spalvomis dekoruotą skėtį.
Mergina sako, kad šis paveikslas atspindi suvokimą, jog Lietuva yra antrieji jos namai. Būtent čia ji su mama sulaukė didžiausios pagalbos. O balerina yra ji pati, nes nuo mažens šoko baletą. Dabar Biržuose ji lanko pramoginius šokius.
Dar vieno pamėgto užsiėmimo gyvendama Lietuvoje Maria kol kas atsisakė. Gražios išvaizdos, fotogeniška mergina Ukrainoje dalyvaudavo modelių agentūros veikloje. Tą primena išlikusios nuotraukos.
Suaugo per vieną naktį
Marios mama Natalya sako iki paskutinės minutės netikėjusi, jog Rusija išdrįs užpulti Ukrainą. Nors dukros bendraklasius pasiturintys tėvai išsiuntė į užsienį likus savaitei iki karo.
Charkovas yra vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos. Tad šio miesto gyventojai pirmieji pajuto karo baisumus. Čia raketos atskrisdavo anksčiau, nei pradėdavo kaukti perspėjimo sirenos.
„Daugelis vaikų pas mus greitai suaugo. Per vieną naktį“,- apie karo pradžią pasakoja Natalya.
Motina su dukra prisimena, kad pirmąsias dešimt karo dienų jos praleido daugiabučio namo rūsyje. Čia buvo drėgna ir labai šalta. Kartais, kai atrodydavo, kad viskas lauke aprimo, grįždavo į namus pavalgyti.
Vieną dieną per specialius informacinio tinklo kanalus sužinojo, jog turi slėptis rūsyje, nes naktį turi įvykti didelis apšaudymas. Jos su seneliais sėdėjo rūsyje iki 3 valandos nakties. Buvo tylu, tad nutarė rizikuoti ir pareiti pasnausti į savo namus.
Vos sumerkus akis virš jų namo pradėjo skraidyti naikintuvai. Staiga išgirdo, kad kažkur lekia aviacinė bomba.
Mergina tik prisimena, kaip močiutė ją uždengė savo kūnu, ir bomba sprogo. Viskas nušvito skaisčia šviesa, kambarys tapo baltas. Vėliau paaiškėjo, kad bomba nukrito per pusę kilometro nuo jų namų.
Ištikta šoko Maria puolė ant kelių ir mamos maldavo, kad jos kuo greičiau išvažiuotų iš Charkovo į Vakarų Ukrainą.
Natalya su dukra nutarė išvykti iš Ukrainos į šalį, kur yra saugu. Moteris tuo metu susirašinėjo su vienu biržiečiu. Jis moterims pasiūlė vykti į Lietuvą, Biržus, patarė, į kokius autobusus sėsti ir kaip nuvažiuoti, pasiūlė pasitikti. Taip jos atsidūrė mūsų krašte.
Prieš išvykstant Natalya paauglės dukros rimtai klausinėjo, ar ji pasiryžusi keisti šalį – aplinką, draugus, šalį? Dukra tvirtino, kad taip.
Tą pokalbį mama dažnai primindavo dukrai, kai ji vėliau vis susiruošdavo iš Lietuvos grįžti į Ukrainą…
Biržuose ukrainietės apsigyveno nuomojamame bute. Natalya pagal profesiją įsidarbino Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje mokytoja. Maria pradėjo mokytis Biržų „Saulės“ gimnazijoje.
Savo šalies patriotės
Natalya pasakoja, kad ji greičiau aklimatizavosi Lietuvoje – užteko trijų mėnesių. Dukrai naujus namus, miestą, draugus teko jaukintis kur kas ilgiau – tam prireikė beveik devynių mėnesių.
Dukra bene kasdien rinkosi lagaminus ir ketino važiuoti atgal į Ukrainą.
Merginai pradėjus lankyti mokyklą buvo siūloma psichologo pagalba. Bet ji manė, kad reikia savo psichologines problemas ir trauminę patirtį įveikti pačiai, o tuo, kas labiausiai rūpi, dalintis tik su artimiausiais žmonėmis.
Maria puikiai kalbėjo angliškai, galėjo bendrauti su bendraamžiais, ir tai, mamos įsitikinimu, ją gelbėjo. Dabar ji jau puikiai kalba lietuviškai, Biržuose susirado
draugų.
Abiem ukrainietėms buvo sunku, nes kankino nerimas dėl tėvynėje likusių artimųjų. Juolab kad Natalyos brolis Nikolajus yra savanoris. Jis, nors ir netiko armijai dėl sveikatos būklės, išėjo į frontą.
„Meldžiamės, kad viskas jam būtų gerai“, – kalba karo pabėgėlės.
Jos abi yra didžiulės savo šalies patriotės. Ant Marios kaklo matyti pakabukas su Ukrainos herbu.
Piešiniai padeda užsimiršti
Atvykusi į Lietuvą po kelių savaičių Maria paėmė į rankas paprastą pieštuką ir pradėjo piešti. Savoje šalyje ji piešdavo su paauglystės pomėgiais susijusius paveiksliukus. O Lietuvoje jos piešiniuose daug simbolikos, kuri atspindi išgyventą tragediją.
Mergina sako, kad piešimas jai padeda užsimiršti, atsitraukti nuo tamsių minčių.
Visi jos paveikslai yra piešti juodu pieštuku. Tik Lietuvos ir Ukrainos simbolika juose spalvota – sako, taip išryškinanti tai, kas svarbiausia.
Štai nupiešta mergina angelo sparnais, vienas jų nulaužtas. Sparnuose surašyti visi Ukrainos miestų pavadinimai.
Kitame piešinyje – prezidento V. Zelenskio portretas.
„Be galo juo didžiuojuosi. Jis daug padarė, liko kovoti už savo šalį“,- kalba mergina.
Už prezidento nugaros smulkiu šriftu ukrainiečių kalba parašytas eilėraštis. Jame kalbama apie tai, kad šitoje žemėje dar žydės gėlės, bus apsnigtos nuo raketų likusios duobės. Viskas bus atstatyta ir vaikai tik iš pasakojimų žinos, kas yra karas. Rudens lietus nuplaus visus mirties ženklus. Šitoje žemėje dar nusišypsos dangus.
Kitame paveiksle karius gina angelas. Čia yra ir Lietuvos vėliava. Maria sako žinanti, kad Ukrainą kare gina nemažai kovotojų iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Ji tiki, kad juos saugo angelas.
„Ko negaliu iššaukti balsu, rėkte išrėkiu piešinyje“, – sako Maria.
Mėgiamiausia vieta – žydų kapinėse
Maria pasakoja, kad būdama Biržuose ji su mama labai daug vaikšto po apylinkes. Merginai patinka atrasti naujas, dar nematytas miesto vietas.
Su lietuve Marija (ukrainiečius globojančios savivaldybės darbuotojos Sandros Balčiūnienės dukra- aut. past.) ukrainietė Biržuose rado vietą, kuri jai be galo patinka. Čia ji mėgaujasi tyla, svajoja ir prisimena savo šalį.
Ši vieta yra senosiose žydų kapinėse, iš kurių matyti Biržų pilis, ežeras.
„Dažnai nueinu, nusinešu knygą, ten labai ramu“, – pasakoja mergina.
Jai skaudu ir už tuos mūsų krašte gyvenusius žydus, kurie buvo išžudyti. Sako, jog kaip niekas kitas suvokianti šios tautos tragediją.
Maria prisipažįsta, kad labiausiai ilgisi Ukrainoje likusių artimųjų – Kijeve likusio brolio Vladislavo su žmona, senelių Kolios ir Vladimiro, močiučių Liudos ir Nadios. Taip pat ji pasiigusi šuns Čitos ir katino Čigono.
Mamai, kuri yra šalia, Maria labiausiai dėkinga – už tai, kad ją palaiko, supranta. Kad ji paklausė, kai duktė prašė, kad abi išvažiuotų iš karo siaubą patiriančios Ukrainos.
Suaugusi jaunoji kūrėja galvoja būti vertėja – mano, kad tai perspektyvu. O pačiu gražiausiu savo gyvenimo Lietuvoje įvykiu ji vadina Nemunėlio Radviliškyje vykusią vaikų stovyklą, kurioje ji savanoriavo ir kurioje planuoja dirbti ir ateityje. Kai į stovyklą atvyko vaikai iš Ukrainos, Bojarkos, Mariai buvo gera žinoti, kad jie čia, kad ir labai trumpai, yra saugūs…
Nuotraukos P. Gudo ir asmeninio M. Bagas archyvo
