Gyvenime kiekvienas žmogus turi begalę pasirinkimų, tačiau, kai likimas pasiunčia neregėtai sunkų išbandymą, lieka tik du keliai – pasidavimo arba kovojimo. Būtent pastarąjį pasirinko lengvajai atletikai atsiduodantis ir šuolio į tolį rungtyje svajonių siekiantis 15-metis Erminas Dudoras. Jau 10 metų vaikinas mato tik viena akimi, bet tai kliūtimi netampa – netektį atperka širdyje liepsnojanti meilė sportui.
„Man sportas leidžia atsipalaiduoti nuo visų sunkumų ir tiesiog būti tuo, kuo esu. Kai stoviu bėgimo ar šuolio į tolį sektoriaus takelyje, aš kur kas labiau tikiu savo jėgomis. Man tai be galo padeda, suteikia savigarbos. Sportas man leidžia parodyti save kitiems žmonėms, leidžia atsiskleisti, to kitaip padaryti tiesiog negalėčiau“, – sako šalia Biržų esančiame Rinkuškių kaime gyvenantis sportininkas.
Pasak jo, sportas šiuo gyvenimo laikotarpiu yra pats maloniausias dalykas, suteikiantis didžiausią laimę, o nematymas viena akimi nėra joks trūkumas.
„Šiuo metu kažko daugiau nelabai ir noriu – sportas man yra svarbiausias ir įdomiausias užsiėmimas. Aš niekada nejausdavau, kad man kažko trūksta. Yra gerai taip, kaip yra“, – priduria jaunuolis.
Reikia vertinti tai, ką turi, ir negalvoti apie tai, ko neturi
Galėtų pasirodyti, kad E. Dudoro istorija niekuo neypatinga ir neišsiskirianti. Juk įvairiuose Lietuvos kaimeliuose yra daug vaikų, kurie mėgstamiausia savo veikla laiko sportavimą, po pamokų traukia ne namo, o į kokius nors būrelius.
Čia reikėtų pabrėžti žodį galėtų, nes jaunasis lengvaatletis kiekvieną dieną pasaulį mato kiek kitaip nei daugelis jo bendraamžių – vaikinas visiškai nemato dešine akimi.
Tai nėra įgimtas dalykas – tai prieš dešimt metų likimo atsiųstas išbandymas, kažkiek apsunkinęs kasdienybę, tačiau nesugriovęs jau nuo pat vaikystės judraus berniuko svajonių.
„Prieš dešimt metų, kai buvau 5-erių, su vyresniuoju broliu iš kartoninės dėžės konstravome mašiną. Galiausiai kažkaip atsitiko, kad pjaudamas tą dėžę netyčia pataikiau į savo dešinę akį. Pamenu, kad kai įsibedžiau, akimirksniu užsimerkė ir kita akis, o vėliau daugiau nei valandą išvis nieko nemačiau.
Tiksliai nepamenu, bet tada vykome į Kauną, man buvo atlikta ne viena operacija ir su ta akimi daugiau nebemačiau. Vis dėlto nieko čia jau nebepadarysi – laiko juk neatsuksime, nieko nepakeisime“, – skaudžią akimirką prisimena E. Dudoras.
Į laiką prieš 10 metų nusikelia ir 15-mečio mama Kazimiera Dudorienė. Pasak jos, nelaimingas atsitikimas, po to sekusios operacijos bei ligoninėje praleistas laikas buvo tarsi košmaras.
„Tas laikotarpis atrodė tikrai labai sunkiai, buvo nemažai baimės. Dvi savaites teko praleisti ligoninėje, Erminui nuolatos skaudėdavo galvą. Buvo visiškas košmaras… Įsivaizduokite: vaikui atlieka operacijas ir vėliau pasako, kad daugiau jis su ta akyte nebematys. Baimės ir nežinomybės tikrai buvo daug.
Pamenu, kai Erminui buvo šešeri, septyneri metukai, jo didžiausias prašymas Kalėdų seneliui buvo noras vėl regėti abiem akimis“, – sunkų gyvenimo laikotarpį prisimena vaikino mama.
Jos teigimu, baimės dėl sūnaus integracijos į kasdienį mokyklos gyvenimą taip pat šiek tiek buvo. Visgi K. Dudorienė pastebi, kad Erminas jau pradinėse klasėse buvo smarkesnis berniukas ir galbūt būtent taip bandė kompensuoti vienos akies netektį.
Nepaisant itin aktyvios vaikystės, pats jaunuolis prisimena, kad būdamas mažesnis sulaukdavo ir patyčių, kurios kildavo būtent dėl to, jog jis negali matyti viena akimi.
„Būdavo ir patyčių… Būdavo, kad kai kurie vaikai ir trenkdavo į tą skaudančią akį. Visa tai buvo tikrai nemalonu, užgauliojimų pasitaikydavo. Į tą pačią mokyklą ėjo ir vyresnis brolis, buvo keli vyresni mano draugai, tai jie mane ir užstodavo, apgindavo“, – prisimena biržietis.
Paklaustas, kodėl tokiose situacijose vaikai tyčiojasi ir užgaulioja kitus vaikus, E. Dudoras akcentuoja, kad taip yra todėl, kad vaikai tiesiog bando paslėpti savuosius trūkumus ir išsilieti ant kitų.
„Manau, kad nemažai vaikų nevertina to, ką turi patys. Jie mato tik kitų žmonių trūkumus, tyčiojasi iš to, nors patys irgi turi įvairiausių trūkumų. Manau, kad jie taip bando paslėpti savo trūkumus, todėl ir kimba prie kitų“, – sako šuolininkas į tolį.
Galiausiai vaikinas pripažįsta, kad nors sunkumų ir būta, tačiau viduje visuomet viskas buvo aišku ir ramu. Jo teigimu, nematymas viena akimi nereiškia, kad esi prastesnis ir turi mažiau galimybių – priešingai, tu lygiavertis ir gali pasiekti tiek pat, kiek ir visi.
„Iš tiesų, tai aš niekada ir negalvojau, kad kažkuo išsiskiriu iš kitų, kad esu kitoks. Nors ir esu žmogus, turintis tik vieną akį, tačiau juk nesu dėl to prastesnis. Žinau, kad matau tik viena akimi, bet daugiau man niekas nieko ir negali pasakyti.
Manau, kad reikia gyventi taip, kaip tik galiu, ir džiaugtis tuo, ką turiu. Yra vaikų, kurie išvis negali matyti, negali vaikščioti ar serga sunkiomis ligomis. Aš suprantu, kad kiti žmonės turi dar didesnių problemų, todėl tiesiog vertinu tai, ką turiu, ir negalvoju apie tai, ko neturiu“, – pasakoja E. Dudoras.
„Sportuoti gali visi – reikia tik noro“
Dar daugiau įvairiausių spalvų 15-mečio biržiečio istorijai suteikia tai, kad nepaisydamas turimo defekto jis aktyviai sportuoja – užsiima lengvąja atletika. Žinoma, esant tokioje situacijoje turbūt būtų lengviau numoti ranka ir pasakyti, kad nesugebėsiu ir nenoriu kažko daryti, tačiau E. Dudoras nusprendė pasirinkti kiek sunkesnį, bet galiausiai didesnį džiaugsmą suteikiantį kelią, kuriuo jis pasuko gana atsitiktinai.
„Pamenu, kad vyko kažkokios pradinukų lengvosios atletikos varžybos, kuriose man pavyko gerai pasirodyti. Mano pradinių klasių auklėtoja prieš tai mokė mano gerą pažįstamą Arną, kuris jau lankė lengvąją atletiką ir demonstravo gerus rezultatus. Ji pasakė, kad mes abu esame aktyvūs ir panašūs, todėl ir aš turėčiau pamėginti. Taigi taip ir atradau lengvąją atletiką, kuri dabar yra bene pati svarbiausia.
Man viskas ėmė patikti nuo pat pradžių, tačiau pirmoje treniruotėje visgi buvo tikrai baisu. Atsimenu, kad buvau pats mažiausias iš visų.
Kiti atrodė tokie dideli, daug ką mokantys, o aš vienas toks mažiukas. Buvo baisu sportuoti su vyresniais, bet vėliau pripratau ir tas nerimas dingo“, – sportinės kelionės pradžią prisimena vaikinas.
Ir tai nėra tas atvejis, kai sportuojama tik dėl savęs, dėl aktyvesnio laisvalaikio – vaikinas uoliai treniruojasi ir dalyvauja įvairiose varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tikslumas šuolio į tolį rungtyje yra itin svarbus, netgi svarbiausias dalykas, todėl E. Dudoro pavyzdys rodo, kad siekti sporto aukštumų gali visi – reikia tik noro ir tikėjimo. Reikia pabrėžti, kad E. Dudoras treniruojasi ir varžybose dalyvauja kartu su įprastą regėjimą turinčiais vaikais.
„Kiekvieną kartą į treniruotę ateinu su tokia idėja, kad galiu patobulėti, galiu kažką naujo įgyti. Svarbiausi man yra trenerio patarimai ir pastabos, nes iš jų galiu vis kažko mokytis. Kiekvienoje treniruotėje tu patobulėji. Treniruotės man yra tokios.
Varžybos – jau kitokia istorija. Jose aš noriu parodyti tai, ką išmokau treniruotėse, kad aš tobulėju ir esu geresnis nei prieš tai vykusiose varžybose. Jų metu, kai šokinėju į tolį, aš pirmiausia noriu parodyti, kad galiu ir moku kovoti dėl aukščiausių pozicijų ne tik savo amžiaus grupėje, bet ir su vyresniais šuolininkais“, – pasakoja devintoje klasėje besimokantis atletas.
Vaikino pasiekimai taip pat išskirtiniai. E. Dudoro kolekcijoje puikuojasi krūva skirtingų spalvų medalių. Ne sykį jis yra triumfavęs Aukštaitijos taurės etapuose, apdovanojimai ne kartą parsivežti iš Latvijos, kitų lengvosios atletikos varžybų. 2021 m. biržietis, į tolį nušokęs 5,10 m, tapo Lietuvos vaikų amžiaus grupės čempionu. Pasak jo, ši pergalė iki pat dabar yra viena įsimintiniausių.
„Bene įsimintiniausia pergalė iškovota buvo Lietuvos vaikų čempionate, kuriame laimėjau aukso medalį. Pamenu, kad tada tiek treneris, tiek manęs palaikyti atvykęs draugas Arnas labai jaudinosi. Tiesa, varžybose man sekėsi tikrai sunkiai, vis nepavykdavo atlikti gero šuolio. Pamenu, kad Arnas po vieno bandymo man pažėrė gana piktų žodžių, davė tokių patarimų, kurie ir leido kažkaip užsivesti. Galiausiai atlikau keletą gerų šuolių, kurie ir leido laimėti“, – saldžios pergalės skonį prisimena E. Dudoras.
Po pusmečio Šiauliuose vykusiame Lietuvos vaikų lengvosios atletikos Olimpinių vilčių čempionate (rajonų grupėje) lengvaatletis pagerino asmeninį rekordą ir užfiksavęs 5,47 m rezultatą vėl tapo geriausiu vaikų amžiaus grupės (2008 m. gim.) šuolininku šalyje. Miestų grupės čempionate prie tokio rezultato taip pat niekas nepriartėjo.
2022 m. E. Dudoras jau pateko į Lietuvos U-16 amžiaus grupės rinktinę ir atstovavo savo gimtajai šaliai Estijoje vykusiame Baltijos šalių komandiniame čempionate. Šuolininko teigimu, tai buvo pats svarbiausias startas, kuris širdyje gyvena dar ir dabar.
„Įsimintiniausios varžybos iki pat dabar yra tos, kuriose atstovavau Lietuvai. Pernai Estijoje vyko Baltijos šalių mačas. Į Lietuvos rinktinę patekau tik per plauką, tačiau tai buvo nuostabi patirtis. Buvo itin daug jaudulio, nerimo ir minčių. Pačiose varžybose labai nesisekė, tačiau tai buvo tik pirmasis toks mano kartas. Labai dėl jo džiaugiuosi“, – sako 15-metis biržietis.
Paklaustas, ar remdamasis savo asmenine patirtimi ir sėkmingu dalyvavimu įvairiose varžybose jis galėtų patvirtinti teiginį, kad sportuoti gali visi, vaikinas pabrėžia, jog sportas tikrai yra skirtas kiekvienam. Pasak jo, reikia tik pasitikėjimo savimi ir didelio noro.
„Taip, sportuoti tikrai gali visi. Jeigu kitur nesiseka, sportas visada yra prieinamas. Pirmiausia tu pasikalbi ir pakovoji su savimi. Sporte tu turi galimybę klysti ir vėliau mokytis iš savo klaidų, nuolatos tobulėti. Tada tikrai kažkaip lengviau pasidaro. Be pasitikėjimo savimi nieko nebus. Sportuoti gali visi – reikia tik noro“, – patvirtino E. Dudoras.
Pokalbio metu vaikinas taip pat ne kartą ir ne du pabrėžė, kokį svarbų vaidmenį jo gyvenime atlieka į pergales vedantis ir įvairių gyvenimiškų pamokų suteikiantis lengvosios atletikos treneris Viktoras, prilygstantis antrajam tėčiui. Būtent su juo biržiečio kelionė sporte prasidėjo ir tęsiasi iki šiol.
„Varžybose mane į priekį varo būtent treneris. Atvykęs į jas aš noriu pasirodyti kuo geriau, noriu visada laimėti, kad tik nenuvilčiau trenerio. Žiauriai nepatinka nuvilti trenerį, neparodyti to rezultato, kokiam buvome pasiruošę. Ačiū jam, nes jis tikrai yra labai padėjęs.
Apskritai mano gyvenime treneris yra itin svarbus. Jis tarsi antras tėtis. Treneris man gali patarti tiek su sportu susijusiais klausimais, tiek kitomis gyvenimo temomis. Man tai svarbu ir naudinga“, – šiek tiek suvirpėjusiu balsu duoklę treneriui atidavė E. Dudoras.
Šuolis į tolį – svajonė ir kova su savimi
Rugsėjo pabaigoje Biržuose vyko įvairaus amžiaus vaikus pritraukusios legendiniam treneriui Povilui Karobliui atminti skirtos bėgimo taurės varžybos. Jose dalyvavo ir E. Dudoras. Jis 800 m bėgimo finišo liniją kirto pirmas, tačiau gražiausiu varžybų epizodu tapo ne lengvaatlečio pergalė, o žodžiai, kuriuos jis ištarė po kelių akimirkų.
Prieš šias varžybas vaikinas atsisveikino su anapilin iškeliavusia močiute. Jis pastebėjo, kad tokiu būdu sportininkų atiduodamą pagarbą jis buvo matęs per televizorių, todėl ir nusprendė savąją pergalę garsiai skirti mylimai močiutei.
„Esu matęs per televizorių, kad sportininkai po laimėjimo kartais kažkam atiduoda savo pergalę. Pagalvojau, kad ir aš tai galiu padaryti. Neseniai netekau labai man artimos močiutės, todėl nusprendžiau pergalę skirti būtent jai.
Ta akimirka man buvo labai jautri – tiek emociškai, tiek fiziškai, nes mylimos močiutės netektis buvo itin sunki psichologiškai. Būtent todėl varžybų metu labai susikaupiau, pasiryžau bėgti iš visų jėgų ir iškovoti pergalę, kad galėčiau ją paskirti išėjusiai močiutei“, – sako šuolininkas į tolį.
Savo sūnaus pasiekimais besididžiuojanti ir prasmę sportavimo kelyje matanti K. Dudorienė pabrėžia, kad sportas Erminui padarė itin teigiamą įtaką.
„Aš manau, kad sportas jam tikrai padarė gerą įtaką, galbūt jis tapo net dar geresniu vaiku. Jaučiame didžiulį pasididžiavimą Erminu ir jo pasiektais rezultatais. Matydamas tik viena akimi tokius rezultatus sporte pasiekti sugebėtų tikrai ne kiekvienas, tačiau tai taip pat parodo, kad atsitikusios nelaimės tikrai neturėtų sustabdyti jauno žmogaus“, – tvirtina ji.
K. Dudorienės nuomone, apskritai visi vaikai tiesiog privalo užsiimti kokia nors popamokine veikla tam, kad sukaupta energija nebūtų nukreipta į blogus dalykus, nebūtų pasirinkti blogi keliai.
„Man yra džiugu, kad jis taip sportuoja. Erminas visada buvo aktyvus vaikas. Norėjosi, kad jis kažkur išreikštų tas savo emocijas, kad jos būtų išlietos ne kažkokioms muštynėms ar kitiems gatvės dalykams, o prasmingai veiklai.
Manau, kad vaikams reikia sportuoti ar kažką kita veikti po pamokų. Reikia kažkuo užsiimti, kad nebūtų laisvo laiko bimbinėjimui, kad nebūtų minčių apie rūkymą ar kažką panašaus. Jeigu vaikas sportuoja, kažkuo užsiima, tai jam paprasčiausiai nebelieka laiko būti su tais blogais draugais“, – sako lengvaatlečio mama.
Ji pasiuntė žinutę ir kitiems tėveliams, kurie savo gyvenime galbūt buvo susidūrę ar susiduria su panašiais sunkumais. K. Dudorienės teigimu, svarbiausia yra nepasiduoti ir ieškoti tos srities, kurioje vaikas galėtų save realizuoti.
„Mano žinutė būtų nenuleisti rankų. Kad ir po kažkurio laiko, kad ir po 10 metų, vis tiek bandyti ir ieškoti vietos, kur vaikas galėtų save realizuoti.
Šiuo metu Erminas save atrado lengvojoje atletikoje“, – apibendrino jaunuolio mama.
Tai, kad 15-metis rado save būtent sporte, įrodo ir iš jo paties lūpų pasklidę žodžiai apie pačią didžiausią ir įspūdingiausią svajonę.
„Manau, kad labiausiai norėčiau ateitį sieti būtent su sportu. Pati didžiausia svajonė, galvojant labai vaizdžiai, būtų olimpinės žaidynės. Be galo norėčiau ten dalyvauti, šokinėti į tolį, atstovauti Lietuvai. Tai pats didžiausias noras“, – be jokių dvejonių išpyškina biržietis.
Jaunojo šuolininko buvo paklausta, ką šiuo metu jam reiškia šuolio į tolį rungtis. Vaikinas minutėlę pasvarstė ir užtikrintu balsu ištarė, kad ši lengvosios atletikos rungtis – kova su savimi.
„Šuolio į tolį sektoriuje yra tik vienas takelis, kuriame esi tik tu ir tavo mintys. Jame tu pirmiausia turi kovoti su savimi. Kai tik atsistoju į takelį, kai pradedu ruoštis šuoliui ir tiesiai prieš save pamatau smėliaduobę, akimirksniu pajaučiu, kaip ima kilti jaudulys. Tada šalia sektoriaus pamatau trenerį ir tas nerimas dingsta. Galiausiai susikaupiu, įsibėgėju ir pakylu. Tada ateina ir rezultatai“, – pokalbį baigia E. Dudoras.
LRT.lt
