Atsitiktinumo. Kartais gyvenime prireikia tik paties menkiausio atsitiktinumo, kad atrastum ir sužinotum kažką unikalaus. Kartais užtenka pažiūrėti pro langą, kartais išeiti į gatvę, o kartais netikėtai su kurso draugais apsilankyti mažame muziejuje Vilniaus Užupyje…
Pastarajame lankytojų akį šiuo metu patraukia išskirtinė paroda, primenanti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žiaurumus. Būtent tokio atsitiktinumo prireikė tam, kad gimtų interviu su visą gyvenimą istorijos mokslui atidavusiu Biržų žydų kultūros ir istorijos draugijos pirmininku Vidmantu Jukoniu.
„Kai prasideda karas, baigiasi visos teisybės ir tiesos. Tada žmonės yra priversti bėgti iš namų ir po savęs palikti viską, dėl ko buvo gyventa ir stengtasi“, – prieš išjungiant diktofoną, pačioje interviu pabaigoje apibendrino istorikas.
Bet pradėkime ne nuo to, pradėkime nuo pradžių.
Kai gimtasis kraštas suauga su žmogumi
– Esate kilęs iš Biržų, kur ir praleidote visą gyvenimą. Ką jums reiškia, kokias emocijas ir jausmus sukelia žodis gimtinė?
– Išgirdus šį žodį pirmiausia ateina mintis, kad aš niekur neišvykau, pasilikau savo gimtuosiuose Biržuose. Tiesą sakant, aš niekur niekada ir nenorėjau išvykti. Šitas kraštas yra tiesiog suaugęs su manimi – su mano širdimi. Biržai turi be galo įdomią istoriją, aprėpiančią religijų bei tautybių įvairovę, iš čia labai daug žymių žmonių. Šis miestas man yra įgimtas – čia buvo mano seneliai, tėvai, šeima. Galiu sakyti, kad Biržai yra netgi genetiškai paveldėti.
– Koks buvote vaikas mokyklos laikais: ramus ar tyrinėjantis kiemus ir gatves?
– Mano kasdienybė būdavo tikrai labai įdomi. Kaip ir daugelis, buvau gatvės vaikis. Sporto aikštelėse žaisdavome krepšinį, tinklinį bei futbolą.
Viskas buvo visai šalia namų, todėl kartu su broliu ten leisdavome laisvalaikį. Nepaisant to, aš taip pat labai daug skaitydavau. Jei atvirai, tai knygas ne skaičiau, o rijau – nelabai nagrinėdavau ir gilindavausi, nes norėdavau kuo greičiau sužinoti, kas bus pabaigoje.
Neretai knygą paslapčiomis baigdavau skaityti pamokų metu. Visgi labai daug laiko vaikystėje užimdavo sportas.
– Kokiomis spalvomis prisimenate mokyklą?
– Prisiminęs mokyklos laikus, Biržų „Atžalyno“ mokyklą, kažkodėl pirmiausiai pagalvoju apie plastmasiniais kvadratėliais dengtas mokyklos grindis, kurias kasdien matydavau. Buvau labai aktyvus jaunuolis – ryte mankštindavausi, tada eidavau į mokyklą, o po jos laukdavo dar viena mankšta ir knygų skaitymas. Galiausiai vakare būdavo krepšinio treniruotės pas legendinį trenerį Vladą Garastą. Būtent mokyklos salę, stadioną, kur praleisdavau daugiausiai laiko, ir pamenu geriausiai.
– Koks buvo V. Garastas?
– Jis mums buvo tarsi tėvas – tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. V. Garastas mėgdavo papokštauti: „Ko kamuolį gaudai kaip karštą bulvę. Pašoki tiek, kad net laikraščio lapas po kojomis netilptų.“ Jis buvo absoliutus talentas, gebėjo kiekvienam žaidėjui parinkti labiausiai tinkančią poziciją.
Kartu su juo buvome tapę respublikos moksleivių čempionato bronzos laimėtojais.
– Kada supratote, kad viena iš jūsų gyvenimo aistrų – istorija ir jos nagrinėjimas?
– Galbūt tą meilę istorijai atradau dar mokykloje.
Mane labiau traukė įvairios istorinės knygelės nei kiti vadovėliai. Atsimenu, vienos pamokos metu pataisiau mokytoją, tai vėliau ji manęs paprašė tos knygutės, kurią buvau skaitęs. Baigęs mokyklą ir atsidūręs armijoje, tarnavau netoli Maskvos, patekau į štabą ir nelabai paragavau tos kariuomenės duonos. Turėjau prieigą prie knygų, žurnalų, galėdavau vykti į komandiruotes bei aplankyti istorinius objektus. Armijoje turėjau progą patobulėti ir dar labiau susipažinti su istorija.
Didžiausia netektis – gyvenimas be namų
– Kas jus paskatino domėtis ir gilintis į Lietuvos bei Biržų žydų istoriją?
– Mano mama, kaip ir jos seserys, mokėsi gimnazijoje. Vyriausioji žuvo karo metais – nespėjo įlįsti į apkasus ir ją mirtinai sužalojo bombos skeveldra. Neretai namuose kalba pakrypdavo būtent apie karą, ne išimtis ir žydus. Mama pasakodavo, kad mokykloje viename suole sėdėjo su žydaite, kurią vieną dieną sušaudė. Tuo metu tėtis papasakodavo, kad draugaudavo su žydais, kartu sportuodavo, o po karo net pas save namuose priėmė pasitraukti spėjusius, bet grįžus į Biržus namų jau neradusius Simoną ir Šeftelį Melamedus. Močiutė ir senelis taip pat pasakodavo, kaip viskas vyko. Taigi visi tie papasakojimai, vaikystės patirtys ir vėliau nagrinėta istorija skatino gilintis į tragišką žydų tautos istoriją.
– Kaip gyveno Biržų miesto žydai?
– Žydų bendruomenė gyveno labai draugiškai, buvo užmezgę gražius tarpusavio santykius ir su lietuviais. Iki karo nebuvo didelio priešiškumo. Būtent tai leido jiems plėtoti kokybišką verslą, plėsti sportą ir įsitvirtinti apylinkėse. Patys biržiečiai, lietuviai, daug ko mokėsi iš žydų. Jų gyvenimas tikrai atrodė gražus. Daugiausiai žydai gyveno mediniuose namuose. Kai antrą kartą 1944 metais Biržus puolė Raudonoji armija, beveik visi žydų mediniai namai buvo sudeginti – liko vos keli pastatai.
– Ką žydams Biržuose teko patirti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui?
– Biržų krašte, kaip ir kitur Lietuvoje, jų likimas buvo itin žiaurus. Čia juos žudė ne tik vokiečiai, bet prisidėjo ir išdavę kai kurie vietiniai ar net pažįstami. Kalbant apie žydus žudžiusių lietuvių žiaurumą, tai galime atrasti sąsajų ir su dabartiniais įvykiais Ukrainoje. Pavyzdžiui, Nemunėlio Radviliškio kaime per dieną buvo sušaudyta apie 80 žydų. Žmonės pasakojo, kad egzekuciją organizavo kaimelio kunigas, o keturi lietuviai tada išprievartavo vieną žydaitę. Vėliau ją pririšę prie nulinkusio medžio dar labiau išniekino. Ten vokiečių nebuvo, ten buvo tik lietuviai… Tai liudija vietinių prisiminimai.
Vienas to kaimelio žydas atidavė visus savo turtus su sąlyga, kad jo vaikas bus paliktas gyvas. Nepaisant susitarimo, buvo nužudyta ir visa šeima, ir nekaltas mažametis vaikas. Jų kūnai taip pat buvo išniekinti. Kituose miestuose irgi vykdavo baisūs kankinimai, mušimai lazdomis ir taip toliau. Tokių ir panašių pasakojimų, įvairių metraščių yra išlikę ir jie mums primena apie tą žiaurią istoriją. Tokią žiaurią, kokios atrodė niekados nebebus, bet Ukrainoje, deja, vėl matome kažką panašaus. Šįkart tokią istoriją kartoja rusai.
– Kam sėkmingiau pavyko bėgti iš mirties gniaužtų: žydų tautai ar tremties bijantiems lietuviams?
– Reiktų pabrėžti, kad iš Lietuvos masiškai bėgo būtent lietuviai, ypač inteligentai. Tą nulėmė 1941 metų represijos. Sužinoję, kad jų laukia negailestinga tremtis, palikę namus, turtą, galima sakyti, visą savo gyvenimą, jie paliko šalį. Tuo metu žydams, kurie nespėjo pasitraukti iki karo, deja, nebebuvo kur bėgti. Daugelis šalių užvėrė duris, netgi Amerika. Jiems jau buvo nutiestas žiaurus kelias į kitą pasaulį. Ypatinga lietuvių istorijos tragedija yra ta, kad bėgdami nuo karo ir persekiojimų šalį paliko inteligentai. Kaskart pagalvoju, kad gal nebūtų buvę tokių brutalių ir neteisingų žydų žudynių, jeigu ši inteligentija būtų pasilikusi.
– Kaip jaučiasi žmogus, kai iš jo yra viskas atimama ir vienintelė galimybė išgyventi – bėgti iš namų?
– Viską pamiršti, palikti po savęs yra pats baisiausias dalykas. Įsivaizduokite, viskas, kas buvo užtarnauta ir sukurta, staiga dingsta. Pabėgi tik su ubago lazda ir nežinai, ar grįši, o jeigu ir grįši, tai nežinai, ar berasi savo namus. Viso gyvenimo tikslas ir triūsas yra sukurti šeimą, užauginti vaikus ir turėti namus. Vietoje tokių minčių žydai ir lietuviai turėjo galvoti, kaip išgyventi, kaip prisijaukinti sėkmę, nes bomba aukos nesirenka. Viskas, dėl ko buvo gyventa, nulekia šuniui ant uodegos. Tai siaubinga.
– Ar to meto bėgimą nuo mirties būtų galima palyginti su dabartiniais įvykiais Ukrainoje?
– Taip, žinoma. Siaubinga yra tai, ką patyrė tiek lietuviai, tiek žydai Antrojo pasaulinio karo metais, tiek, ką dabar išgyvena ukrainiečiai. Net negaliu žodžiais to apibūdinti. Neaišku, kiek dar tęsis tie žiaurūs bombardavimai ir namų griovimai. Net neabejoju, kad ukrainiečiai viską įveiks ir tauta sugebės atsitiesti. Juk ten, kur namai – ten ir laimingas žmogus.
– Ar jaučiate tam tikrą atsakomybę, moralinę pareigą šviesti visuomenę bei priminti žmonėms apie šį tragišką istorijos puslapį?
– Mano pagrindinė misija buvo ir yra parodyti pasauliui, kad Lietuvoje ne visi žmonės buvo antisemitai. Taip, turėjome asmenybių, kurie masiškai prisidėjo prie Holokausto. Daliai jų paminklai dar netgi yra pastatyti. Visada norėjau parodyti, kad Lietuva padėjo žydams, užjautė jų tautą bei niekino tuos, kurie juos žudė. Visada siekiau pakeisti mūsų šalies įvaizdį šiuo klausimu. Taip pat būtina paminėti ir pavienius didvyrius, kurie rizikavo savo gyvybe ir gelbėjo žydus. Jie turi būti pavyzdys ateities kartoms. Jiems turi būti statomi paminklai.
„Kiekvienas žmogus turi savo vardą“
2009 metais su savo mokiniais V. Jukonis pradėjo vėliau tradicija tapusią akciją – žydų kapaviečių tvarkymą. Svarbu paminėti tai, kad jau nuo pat iniciatyvos pradžios masiniuose tvarkymuose dalyvavo ir iš užsienio atvažiavę svečiai: vokiečių krikščionių-žydų draugijai priklausantys nariai iš Lipės žemės evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčių, vokiečių senjorai inteligentai bei savanoriai ir netgi jaunimas.
„Vėliau, po keleto metų tvarkymų, tai tapo tradicija ir tam tikru paminėjimu. Tiesa, kai pirmą kartą svečiai įžengė į kapines, buvo visiškai pakraupę, nes jos buvo labai apleistos. Tokį įspūdį tada sudarėme užsieniečiams. Buvo labai nejauku, todėl nuo tada tvarkėmės kasmet. Reguliariai atvykdavo ir svečių – užmezgėme glaudų ryšį ir kartu puoselėjome žydų atminimą“, – prisiminė istorikas.
Trečiaisiais iniciatyvos metais kapinėmis susidomėjo ir Rusijos, Baltarusijos bei Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys žydų istoriją, kapines. Jų vykdytų kelių ekspedicijų metu Biržuose buvo atrasta ir nuskaityta apie daugiau nei 1600 antkapių, išleista monografija.
„Po visų šių tyrinėjimų ir darbų susipažinau su litvakais Abeliu Levitu ir jo žmona Glenda, gyvenančiais Izraelyje, tačiau gimusiais Pietų Afrikos Respublikoje (didžioji dalis ten gyvenančių žydų yra litvakai, kilę iš Lietuvos). Jie domėjosi ir rūpinosi moksleivių švietimu bei savo tautiečių atminimu Plungėje, iš kur kilusi Abelio šeima. Ten pastatė pirmąjį memorialą Holokausto aukoms su jų vardais ir tik vėliau, po susitikimų, netikėtai išaiškėjo, kad Glendos šaknys yra iš Biržų. Vyko susitikimas su tuo metu mere buvusia Irute Varziene, kuri pasiūlė jiems tokią iniciatyvą įgyvendinti mūsų mieste. Tuo metu tai neatrodė labai realistiška, bet prasidėjo stebuklų, tolesnės nuostabios sekos metas…“ – pasakojo biržietis.
– Ką jums reiškia tokio išskirtinio paminklo žydų aukoms atminti pastatymas Pakamponyse?
– Labai džiaugiuosi, kad toks paminklas atsirado būtent Biržuose. Pagalvojęs apie tai, prisimenu pasakymą: „Kiekvienas žmogus turi savo vardą“. Daugumoje Holokausto vietų, kurių Lietuvoje yra daugiau nei du šimtai, stovi tik ženklai su aukų skaičiais. Be vardų, be nieko. Per memorialo atidarymą Biržuose, kuriame dalyvavo ir iš Biržų kilę litvakai, mačiau, kaip senjorai, įrėmę piršus prie savo protėvių pavardžių, verkė. Padaryti žmonėms džiaugsmą, sąlyginai atstatyti tą neteisybę – buvo vienas svarbiausių pasiekimų.
– Biržuose gausus litvakų būrys tą kartą viešėjo netgi savaitę. Kokius įspūdžius jie patyrė Šiaurės Lietuvoje?
– Viso jų vizito metu man buvo svarbiausia, kad jie atleistų lietuvių tautai.
Tai buvo be galo svarbu. Vieną dieną jie man ištarė tokius žodžius: „Mes jus niekinom, smerkėm, nekentėm, bet dabar mes jums atleidžiame…“ Buvo gera išgirsti, kad jų požiūris pasikeitė. Jiems tas vizitas buvo ypatingas. Mačiau, kaip įnirtingai jie klausėsi įvairiausių istorijų. Mačiau, kaip jų skruostais ne kartą riedėjo ašaros. Buvo suorganizuota šabo vakarienė, kurioje dalyvavo ir lietuviai, ir žydai, ir gelbėtojų palikuonys. Būtent jos metu mes dar labiau suartėjome, o jie mums, tikiu, nuoširdžiai atleido.
– Jaučiate, kad padėdamas žydams pažinti savo protėvių istoriją, įprasminote ir savo gyvenimą?
– Iš tikrųjų taip… Širdyje jaučiu, kad prisidėjau. Taip… Prisidėjau…
„Kol gyva atmintis, tol gyva ir istorija“
– Kodėl šiuolaikinis žmogus neturi pamiršti istorijos?
– Kai kam tikriausiai nelabai patiks, bet, mano nuomone, dabar Lietuvoje auga ištižėlių karta. Dabar vėl krentame žemyn. Nežinau, ar su tokiomis gyvenimo suvokimo tendencijomis išgyventume tokį laikmetį, kurį išgyveno, pavyzdžiui, žydai. Visi gauna tai, ko nori. Daug vaikų negerbia savo tėvelių, reikalauja visko, ką mato aplink. Aš visada sakydavau vaikams ir savo mokiniams: „Aš per daug jus myliu, kad lepinčiau.“ Būtent todėl turime priminti istoriją, būtent todėl turime kalbėti, kaip buvo tada ir kaip yra dabar. Istorijos reikia tam, kad dabartiniai žmonės galėtų atlaikyti įvairias negandas, kad gyventų ne tik sau, bet ir kitiems. Istorija parodo tikrąsias vertybes, todėl jos ir reikia šiuolaikiniam žmogui.
– Ar žmogus yra linkęs mokytis iš istorijos?
– Istorija moko, bet nieko žmogaus taip ir neišmoko. Pažiūrėkime, vėl vyksta karai, vėl grasinama branduoliniais ginklais. Žmogus nepasimoko, nes visados yra linkęs manyti, kad pasaulis yra labai gražus. Ne, jis toks nėra. Mano lietuvių kalbos mokytoja yra sakiusi: „Aš pajutau, kad visą laiką dariau ne taip. Jus reikėjo ruošti gyvenimui. Mokyti išgyventi.“ Manau, kad mokyklinė sistema turi didžiulę įtaką. Nereikia visada dirbti pagal vadovėlius, reikia pamokyti ir gyvenimo dalykų, nes tik tada žmogus gebės kritiškai mąstyti ir mokytis iš istorijos.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad žmonijos istorija yra gyva tol, kol gyva atmintis?
– Žmogus yra gyvas tol, kol jį prisimename. Mes prisimename savo protėvius, todėl gebame prisiminti ir istoriją. Prisimindami šeimą ir namus mes galime prisiminti savo kaimo, miestelio, valstybės istoriją bei kultūrą. Vienas į Australiją spėjusių pabėgti žydų vaikas visai neseniai lankėsi Biržuose ir ieškojo savo protėvių kapų. Atradęs prosenelio kapą jis apsipylė ašaromis, išsitraukė jo nuotrauką ir apkabino paminklą. Jis nepamiršo savo šeimos, todėl turėjo progą prisiliesti prie jos istorijos. Didžiausias mūsų gėris ir yra savo protėvių prisiminimas. Kol atmintis yra, tol istorija gali egzistuoti.
Namai – gyvenimo prasmės ir šilumos židinys
– Auginate bites – harmonijos, darbštumo ir namų simbolį. Ar galime teigti, kad tai jūsų dar viena gyva gija su namais?
– Tikrai galime. Į bityną važiuoju ne medaus, o poilsio, nors fiziškai ir pavargstu. Kaip aš galiu išvažiuoti iš Biržų ir palikti tą savo bityną bei bitutes? Su jomis aš dirbu be pirštinių, be kepurės. Tai net ne darbas, o tikras malonumas, susiliejimas su gamta, gimtąja žeme bei namais.
– Ką Vidmantui Jukoniui reiškia žodis namai?
– Namai – tai šiluma. Dabar tėvelių nebėra, bet kai gyvenome kartu, jaučiau jų šilumą namuose. Dabar ateina artimieji ir kartu atsineša savo šilumą. Namuose galime pajusti kitą žmogų, pajusti gėrį bei priimti blogį, jeigu toks yra. Manau, kiekvienam iš mūsų namai yra šilumos židinys. Tai ir yra svarbiausia.
