Karas priverčia permąstyti tiek santykį su šventumu, tiek su mirtimi. Taip pat kiekvienam iškelia klausimą – ką reiškia būti žmogumi? Ką dera daryti su mums padovanota gyvybe? Kaip atpažinti savo unikalią misiją pasaulyje?
Liudvigas Vitgenšteinas stebėjosi, kad žmonės į pamatinius klausimus tikisi atsakyti žodžiais, nors vienintelis tikras atsakymas yra mūsų veiksmai. Nėra labai sunku būti gyvenimo teoretiku ar kito žmogaus gyvenimo ekspertu, daug sunkiau nepabėgti nuo gyvenimo čia ir dabar, nesislėpti baimės ar puikybės krūmuose.
Neįkūnyti žodžiai nesprendžia problemų, bet gali jas išryškinti, iškelti klausimus, kurie neleidžia likti abejingais.
Kol mes primename apie save kapuose degindami žvakes, ukrainiečių namai, elektrinės, tiltai, keliai naikinami spiečiais raketų. Galime džiaugtis kartu su ekspertais, kurie pasakoja, jog dauguma raketų buvo numuštos, tačiau net ir viena raketa yra per daug. Nusikaltimas, kuris negali likti be atpildo.
Per pustrečio šimto kruvinos agresijos į Ukrainą dienų jau pripratome prie pranešimų apie mirtis, skausmą ir griuvėsius. Net kartais pasigirsta svarstymai, ar dera stengtis, siekiant paankstinti ukrainiečių pergalę? O gal net derėtų sutarti dėl paliaubų, kad pailsėtume nuo žinių apie karą, pasidžiaugtume Kalėdų laikotarpiu?
Kartoju dar kartą sau pačiam ir visiems: kasdien raketos skrenda į taikius objektus. Milijonai žmonių kenčia šaltį, neturi vandens tik dėl to, kad kažkoks pacanas, užaugęs Piterio tarpuvartėse, nori parodyti savo galią, o milijonai rusų stebi, kaip jų vardu žudomi žmonės, ir bando įtikinti, kad „jie ne prie ko“.
Ar tikrai visas šis košmaras tėra tik ukrainiečių reikalas? Mes vis dar leidžiame sau svarstyti, ar nenuskriausime savęs esą pernelyg dosnia pagalba Ukrainai. Tačiau ne pasididžiavimą, bet kaltę jaučiu, nes suprantu, kad kiekvienas kažko nepadarėme, jei šiandien gali vykti tokios žudynės, taikių gyventojų naikinimas, o mes į jį tik drįstame sureaguoti keliais „papildomais“ pabūklais ar finansine parama?
Po Ukrainos pergalės nuoširdžiai šauksime: „Mes laimėjome“. Labai laukiu to džiaugsmo, bet suprantu ir tai, kad mes visi pralaimėjome, įstrigę į kalbas apie tai, kad nereikia eskalacijos, kovokime su Rusija, vis dar paisydami tų sąlygų, kurias Putinas mums primetė.
Puikiai suprantu, kad šis mano rašinys nei išmintingas, nei kažką sprendžiantis. Ir pats galiu tik žodžius lieti bei paramą pervesti, o fronte tikrai tik našta būčiau, o ir bijau.. Tačiau noriu išreikšti tai, ką jaučiu. Negaliu į situaciją Ukrainoje žvelgti kaip į rutiną – „karas yra karas“. Tai ne karas, bet jau daug mėnesių besitęsiantis kruvinas nusikaltimas ir teisingiausia būtų, kaip ir kovojant su nacistais, įgyvendinti naują „Normandijos išsilaipinimą“, sutriuškinti okupantus ir baigti Rusijos imperijos agresiją visiems laikams.
Vakarų pasaulis, pasibaigus Šaltajam karui, supainiojo literatūros kūrinius – buvo įsitikinęs, kad gali remtis „Pigmalionu“ ir Rusijai padėti tapti elegantiška Vakarų valstybe, nors iš tiesų viskas vyko pagal „Frankenšteino“ scenarijų ir šiandien matome siautėjantį monstrą. Ukraina tikrai didvyrių žemė, jog sugeba mus išlaisvinti iš siaubo istorijos. Tačiau ar tikrai tai nėra visų mūsų, visų Vakarų valstybių, misija taip pat?
Karas iškelia daug klausimų ir parodo, kas yra kas. Šiandien ukrainiečiai miršta, kad mes gyventume. Karas juos pavertė šventųjų kankinių tauta. Bent jau tai prisiminkime, kai labai norėsis jaustis aukomis, nes tiek daug iškentėme. Buvo laikas, kai mūsų pirmtakams teko ypatingų išbandymų kryžius, tačiau šiandien pirmiausia turime jausti dėkingumą už tai, kad galime nubusti ne nuo oro pavojaus signalų. Ir dar – bent jau nepripraskime prie karo, skausmo ir žvėriškumo. Kol mums skauda dėl to, tol išliekame žmonėmis.
Andrius Navickas, filosofas
