Karo, ekonominių krizių, nesibaigiančių koronų kontekste visos kitos koronės, atrodytų, tik kaip uodo zyzimas. Tačiau, pripažinkim, kartais ir uodas gali vesti iš kantrybės. Ypač kai susiruoši nusnūsti.
Pastaruoju metu ne vienas uodas suka ratus apie savivaldybę ir jos įstaigas. Valdišką kraują siurbčiodami jie zirzinasi laisvai. Vienas kitas savivaldybininkas ar įstaigos vadovas pamojuoja laikraščiu, bet stipriau užtvoti aniems gyviams vengia.
Ar iš balos tas gerumas valdžios prigimimo? Šis klausimas, žinoma, retorinis.
Štai vienas gyvis, atsiprašau, savivaldybės tarnautojas, darbo metu prisisiurbia kažkokių skysčių, kurie rausvai nudažo jo skruostelius, keistai pakreipia jo kojeles ir atpalaiduoja liežuvį. Tada jis sėda į savo automobilį ir zvimbia namo. Ten įsitaiso prieš televizorių, paspaudžia pultelį ir visa esybe panyra į krepšinio pasaulį.
Už Lietuvą, vyrai! – šaukia jis. Ir ūmai išgirsta balsą – į darbą, vyre.
Kas čia atsiliepė? Ar tik ne Lietuva su juo šnekasi?
Pasirodo, tai viso labo savivaldybės administracijos direktorės balsas iš telefono.
Koks čia gali būti darbas, kai už Lietuvą sergi? Tikras vyras žino savo vietą.
Taigi tądien savivaldybės tarnautojas darbe nepasirodė.
Nepasirodė jis ir kitą dieną.
Vyras už Lietuvą taip sirgo, kad ir rytojaus rytą sveikas neatrodė. Bet ir didžiai negaluodamas jis sėdo prie automobilio vairo. Kur jis rytą važiavo, niekas tiksliai nežino. Automobilis Respublikos gatve riedėjo į tą pusę, kur stovi savivaldybės mūrai. Bet jis galėjo pasukti ir į ligoninės pusę, ir važiuoti tiesiai – Rokiškio link. Galėjo važiuoti dar toliau – tiesiog į Lietuvą.
Bet jo kelionė baigėsi ties policijos automobiliu. Policininkai patikrino vairuotojo sveikatą alkoholio matuokliu ir šis parodė susirgimą.
O kur šitaip negaluojant važiuoti? Tik ten, kur žmona, draugai ir šiaip geros valios žmonės. Kitaip tariant – į ligoninę.
O meilė ir draugystė, kaip žinia, turi stebuklingų galių. Vyras greitai vėl stojasi ant kojų ir gyvas drūtas prisistato savivaldybėn.
Hello, direktore, kaip sekasi? Norėčiau vykti į Jamaiką, nes niekados ten nebuvau. Pakeliui užsukčiau į Ameriką, susitikčiau su indėnais, paskui savo kūną pakepinčiau po Meksikos saule.
O direktorė jam sako: nu-nu-nu. Ne į Meksiką keliausi, vyre, o iš darbo.
Bet aš nenoriu iš darbo eiti. Iš ko aš kitąmet į Afriką keliausiu? – sako tarnautojas.
Ir ima jis sukti ratus po savivaldybę, po teisininkų kabinetus. Prisizvimbinęs jis vėl atlekia į direktorės kabinetą. Ir šmaukšt popierių ant stalo.
O tame popieriuje – prašymas išleisti jį atostogų, o po to – iš darbo. Išeisiu savo noru! – mušėsi į krūtinę kumšteliu, vis taikydamas į tą vietą, kur turėtų būti jautriausias organas. Širdis.
Eik, vyre, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus. Tai buvo direktorės ir visokių savivaldybės padėjėjų bei patarėjų žodis.
Ir jis išėjo.
Bet netrukus grįžo. Ne iš atostogų. Į darbą. Dokumentiškai. O visu Meksikos saulės nurudintu kūnu darbe pasirodys po atostogų.
Ir toliau sau zirzinsis.
Jam atitars neseniai laikraštyje aprašyti ir dar neaprašyti mašalai, utėlės, mėšlavabaliai ir kitokie gyviai nuo socialinių paslaugų kontorų, vaikų darželių, seniūnijų, gydymo įstaigų ir kitų valdiškų įstaigų pusės. Kaip žinia, tokia fauna mėgsta pelkynus, mėšlinus užkaborius ir kitas nelabai švarias vietas, pridengtas nekaltumo prezumpcija.
Tiri-riri-tiri-riri skrajos jie laisvai po savivaldybės plotus, šliaužios ir ropos. Už tai jiems ir toliau bus skiriami priedai prie atlyginimų, teikiamos mero ir ministrų padėkos.
Istorijos pabaiga.
O dabar turėtų būti moralas apie valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus – sąžiningumą, padorumą ir t.t. Apie vadovų reiklumą pavaldinių atžvilgiu, drąsą, ryžtą imtis nepatogių, galbūt rizikingų, bet būtinų sprendimų. Apie oponentams į rankas įduotą ginklą, kuriuo jie prieš rinkimus mojuos į kairę ir į dešinę. Ir dar daug apie ką.
Bet kam? Protingi ir taip viską supranta, o mašalai skaityti nemoka.
