„Peržengiu salės slenkstį ir aš jau savo pasaulyje“, – sako šokių mokytoja Vida Kastanauskaitė. Per Biržų salių slenksčius ji žengia palyginus neseniai, tačiau ilgametė mokytojos patirtis ir gebėjimas ja dalytis vis daugiau biržiečių vilioja į šokių sūkurį. Su ponia Vida šnekėjomės artėjant Mokytojo dienai. Ji užsiminė apie savo kelyje sutiktą Mokytoją, vedusį svajonės link. Galbūt Biržuose ji taip pat kam nors taps Mokytoja, kuri atvers duris į dar neatrastus pasaulius, iš užmaršties prikels tai, apie kažkada svajota, išmokys iš naujo pažinti senus draugus, atgaivinti apstingusius jausmus – paskatins sušokti gyvenimą keičiantį šokį.
– Jūs esate viena iš tų, kurie kviečia mokytis šokti. Kuo Jūsų pamokos išsiskiria iš kitų?
– Mano pramoginių šokių pamokos išsiskiria tuo, kad mokau labai praktiškų dalykų: kaip šokti draugų, šeimos susibūrimuose bei šventėse, oficialiuose ir neoficialiuose renginiuose, į kurių programą įtraukti šokiai. Tie, kurie keliauja, pastebi, kad žmonės tikrai šoka savo malonumui kavinėse, restoranuose ar atvirose erdvėse. Ir šoka ne bet kaip, o moka šokti.
Savo pamokų metu mokau būtent tokių praktiškų, nesudėtingų derinių, o pats mokymas vyksta paprastai ir smagiai. Jau po kelių mėnesių, išgirdę patinkančią melodiją kavinėje, kelionėje ar draugų būryje, galėsite atsistoti bei sušokti ir jūs. O po viso šokių sezono jausitės dar drąsiau.
– Ar biržiečiai nori šokti?
– Biržiečiai šokti tikrai nori. Moterys aktyvesnės ir smalsesnės. Dauguma šoka linijinius šokius, kurių taip pat mokau, tačiau, jei jos atranda būdą, kaip atsivesti vyrus iki šokių salės, pastarieji tampa dar didesni šokio entuziastai.
– Kokius šokių stilius, žanrus siūlote biržiečiams? Kurie populiariausi?
– Pradinio lygio grupėje mokomės klasikinių pramoginių šokių: lėto valso, lėto fokstroto, tango, Vienos valso, kvikstepo, taip pat Lotynų Amerikos šokių: čia čia čia, sambos, rumbos. Labai populiarus ir mėgstamas yra svingas-rokenrolo ir džaivo giminaitis.
Bet paprastai žmonėms labiausiai patinka tie šokiai, kurie sekasi geriausiai.
– Minėjote, kad besimokantys šokti susitinka ne tik repeticijų metu.
– Iš tikrųjų pamokos – tik dalis veiklos. Kai žmonės pramoksta šokti, ir ypač jei susiformuoja bendraminčių grupė, šokiai tampa jų laisvalaikio dalimi, todėl persikelia į kitas erdves. Šokėjai atranda progų susitikti ir pašokti – ar tai būtų gimtadienis, ar kokia kita šventė, ar tiesiog savaitgalio išvyka su šokiais.
Jei susiburtų gausesnis šokėjų būrys, galėtume organizuoti šokių vakarus ar pokylius ir Biržuose.
– Esate sakiusi, kad kiekvienas kultūringas žmogus turi mokėti šokti. Kodėl taip manote? Ar tikrai kiekvienas gali išmokti šokti?
– Nuo seno tėvai mokė vaikus muzikos, šokio ir kalbų. Tai buvo neatsiejama žmogaus išsilavinimo dalis. Jei šokio pamokos kažkokiu būdu praėjo pro šalį, dar ne vėlu atsigriebti. Nebūtina tapti profesionalu, bet mokėti šokti, sakyčiau, yra privalumas. Ne tik moteriai, bet ir vyrui. Nes tai ne tik šokio žingsneliai ir graži laikysena, bet ir bendravimo poroje kultūra: pagarba partneriui, šokio vedimas, partnerio pajautimas ir klausymas. Visa tai nejučia persikelia ir į gyvenimą.
O šokti gali kiekvienas, kuris gali paeiti. Kas žmones stabdo? Dažniausiai kažkada vaikystėje išgirsti tokie bendraamžių, o kartais ir tėvų, komentarai: „tau meška ant ausies užmynė“, „iš tavęs šokėjo tikrai nebus“, „šokti nevyriška“ , „tu per storas, per aukštas“ ir pan. Tiesa ta, kad vieni išmoksta greičiau, o kitiems reikia truputį daugiau laiko. Bet išmokti šokti gali visi.
– Ką galite pasakyti apie šokių terapiją? Šokis gali gydyti?
– Šokio, o tiksliau – šokio judesio terapija yra menų terapijos rūšis, naudojama ligų prevencijai arba gydymui, taikoma sprendžiant emocinius, psichologinius sunkumus, esant psichinėms ligoms, gerontologijoje, taip pat siekiant asmeninio tobulėjimo.
Aš – už prevenciją! Ir nors mano pamokas pavadinti šokio terapija būtų netikslu, visgi yra tam tikrų bendrų dalykų. Be to, kad gerėja fizinė forma, laikysena, pusiausvyra, koordinacija, nuotaika, auga pasitikėjimas savimi ir mažėja stresas, yra rimtesnių tyrimų, atskleidžiančių, kad šokantiems tikimybė susirgti senatvine silpnaprotyste ar Alzheimerio liga mažėja net 70 proc.
– Kokių savybių reikia turėti šokėjui, šokių mokytojui?
– Mano šokėjai – įvairaus amžiaus (vyriausiam 70 m.), sudėjimo, skirtingų įgimtų gabumų ir nevienodą šokio patirtį turintys, o dažniausiai jos neturintys žmonės. Tad vienintelis dalykas, ko reikėtų – noro išmokti šokti ir trupučio kantrybės.
O mokytojui reikia sugebėti visą šitą margą, skirtingų lūkesčių turintį būrį ne tik išmokyti, bet pasistengti, kad visiems būtų įdomu. Be to, svarbu mokėti padrąsinti, įkvėpti, motyvuoti, atrasti tinkamą žodį. Trumpai tariant, tos savybės būtų kantrybė, išradingumas, kūrybingumas.
Ir, žinoma, meilė savo darbui.
– Kaip šokių pasaulyje atsiradote Jūs pati? Tai duota su genais? Vaikystės svajonė?
Iš kur esate kilusi – kur gimėte, augote? Kur mokėtės, studijavote? Kokiuose kolektyvuose teko šokti? Kur dirbote šokių mokytoja?
– Esu iš nedidelio miestelio ant Žeimenos kranto – Švenčionėlių. Mokykloje šokau visuose būreliuose, kokie tuo metu buvo – liaudies, folkloro, ritminių. Pramoginius šokius stebėdavau per televizoriaus ekraną ir pasvajodavau kada nors šitaip šokti. Mintį apie šokių mokytojos kelią nuvijo tėvai. Taip įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą (MF), baigiau Gydomosios medicinos programą, o gerokai vėliau Mykolo Riomerio universitete bioteisės magistro studijas. Besimokant VU MF trečiajame kurse į rankas pateko skelbimas, kad T. Petreikio šokių studija renka pramoginių šokių grupes tiems, kurie neturi jokios tokių šokių patirties. Nuėjau kaip naujokė, o pasilikau 28 metams kaip mokytoja. Nes įgyvendinant savo svajonę šokti mano kelyje atsirado Mokytojas, kuris pastebėjo ir nukreipė pedagogine linkme. Tas ypatingas žmogus – Tomas Petreikis – šokių pasaulyje žinomas ir gerbiamas kaip pirmas Česlovo ir Jūratės Norvaišų mokytojas, vienas iš klubo „Sūkurys“ įkūrėjų, iki šiol gyvuojančio tarptautinio šokių konkurso „Gintarinė pora“ pradininkų. O jo vardo studija – pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje praėjo populiarinti pramoginį šokį, kaip poilsio ir bendravimo būdą. Ji viena populiariausių Vilniuje. Čia šokti išmoksta visi – nuo studento iki Prezidento. Be to, organizuojami šokių vakarai, tradicija tapę pokyliai, šokių savaitgaliai prie jūros, užsienio kelionės su šokiais. O šokių mokytojų komanda – nereali!
– Kokie keliai atvedė Jus į Biržus?
– Į Biržus prieš metus atvedė asmeninio gyvenimo vingis. O gal ir likimo vingis, nes Biržų kraštas – mano tėčio kraštas. Čia atvažiuodavau vasaromis pas babytę ir tėčio brolį Zenoną – fizikos mokytoją. Jų visų seniai nebėra tarp gyvųjų, bet per trumpą laiką jau sutikau žmonių, kurie prisimena. O mano atminty išlikęs tik namo V. Kudirkos gatvėje kiemas, Širvėnos ežeras ir baltoji bažnyčia. Atrandu Biržus iš naujo suaugusiojo akimis.
– Kas labiausiai žavi šokių mokytojos darbe? Ir kokių sunkumų iškyla?
– Peržengiu salės slenkstį ir aš jau savo pasaulyje, kur žinau, kas esu, ką ir kodėl darau, kur pasisemiu ir kur atiduodu, kur išgyvenu kūrybinį džiaugsmą, o kartais atrandu nusiraminimą ir paguodą, o svarbiausia – sutinku žmones, su kuriais kartu augu ir tobulėju.
Sunkumai? Gal sunkiausia pakviesti žmones mokytis šokti. Daugumai trūksta pasitikėjimo savimi. Todėl didžiausia dalis ateina pakviesti, padrąsinti savo šokančių draugų. Tačiau, kai ateina, pabando, dažniausiai lieka maloniai nustebinti.
– Kokių gražiausių atsiliepimų esate išgirdusi apie save, kaip šokių mokytoją?
– Labiausiai įsiminęs „Jūs ir meškas galite išmokyti šokti“.
Taigi, kviečiu visas „meškas“, „meškinus“ ir visus kitus mokyti pramoginių šokių kiekvieną trečiadienį Kaštonų mokyklos aktų salėje 19.30-21.00
Lauksiu jūsų visų!