Kai šalia esančioje Europos valstybėje vyksta karas, kiekvienas doras lietuvis nebegali būti bet kuo – turi apsispręsti, kas jis toks ir su kuo.
Pastaruoju metu šalies visuomenę sukrėtė jauno žmogaus pasisakymai, kad jis nenori nieko bendro turėti su Lietuvos kariuomene, nenori mokytis žudymo meno.
Laimė, mūsų šalyje yra kitokių jaunų žmonių pavyzdžių. Jie yra padarę asmeninius pasirinkimus ir tikrai žino, kad iškilus pavojui gins savo valstybę.
Vienas iš tokių žmonių – 26 metų biržietis Viltautas Butkevičius.
– Šių dienų geopolitinėje situacijoje labai svarbu, kokius pasirinkimus asmeniškai padaro kiekvienas lietuvis. Jūs priklausote Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų 5 rinktinės 509 kuopai, nuolat dalyvaujate užsiėmimuose. Kodėl pasirinkote šią organizaciją?
– Taip, paprasčiau tai vadinama Biržų kuopa. Pirmiausia, po Biržų „Saulės“ gimnazijos baigimo savo noru atlikau 9-ių mėnesių trukmės karinę tarnybą Kaune, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Šis laikas – gyvenimas kareivinėse ir miškuose – būnant aštuoniolikos metų – buvo pats tinkamiausias. Baigęs mokyklą nebuvau apsisprendęs, ką noriu veikti gyvenime. Kariuomenė buvo puiki vieta tai išsiaiškinti. Nors nusprendžiau kariuomenėje nedirbti kasdien, tačiau norėjau tęsti tarnybą ir toliau tobulinti įgytus karinius įgūdžius.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) puikiai tiko. Kariniai užsiėmimai trunka 1-2 savaitgalius per mėnesį, dėl to visiškai netrukdo studijuoti ar būti kitų sričių specialistu. Iš esmės pajėgų rūšis, miestas, kur tarnauji, ar kiti niuansai nėra taip svarbu. Svarbiau turėti norą prisidėti prie savo krašto gynybos taip, kaip išeina. Tai gali būti Šaulių sąjunga, karo komendantūros. Kaip rodo pavyzdžiai, Ukrainoje labai reikia ir kariams padedančių civilių: statybininkų, kurie atstato sugriautą infrastruktūrą, mechanikų, kurie padeda sutaisyti techniką, virėjų, kurie paruošia maisto.
– Jūs esate nepriklausomos Lietuvos žmogus. Jūsų karta jau gimė Lietuvoje, kuri buvo iškovojusi laisvę. Koks, Jūsų manymu, yra arba koks turėtų būti laisvas žmogus, išaugęs laisvoje šalyje? Ką pasakytumėte apie posakį, jog iškovoti laisvę yra viena, o gyventi laisvėje yra kita?
– Manau, kad laisvas žmogus pirmiausia yra atsakingas žmogus. Laisvė suteikia galimybę rinktis, tačiau kartu įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, už savo veiksmus ir už tai, kaip prisidedame prie visuomenės kūrimo. Laisvas žmogus nebijo kritiškai mąstyti, išreikšti savo nuomonę, bet tuo pačiu gerbia ir kitų laisvę. Jis suvokia, kad laisvė nėra savaime suprantama – ją reikia puoselėti, saugoti ir ginti.
Iškovoti laisvę – vieningos tautos ryžto ir aukos reikalaujantis veiksmas. Praeityje kovojusiems už laisvę buvo aiškus priešas ir būdai, kaip su juo kovoti. Tačiau puoselėti laisvę irgi nėra lengva. Laisvė nėra tik būklė – tai kasdienės pastangos kuriant mūsų visuomenę. Gyvenant laisvėje priešas ne visada yra išorėje, kartais jis slypi mūsų baimėse ar abejingume. Dėl to, kaip ir minėjau, svarbu suvokti, kad nepriklausomos visuomenės kūrimas yra kiekvieno atsakomybė.
– Jūs esate Biržų krašto vaikas. Šiuo metu gyvenate Kaune. Biržų rajone gyvena Jūsų tėveliai Gintaras ir Roma Butkevičiai, kuriuos daugelis pažįsta, vertina ir gerbia. Kokią įtaką jie darė Jūsų gyvenimui ir pasirinkimams?
– Tėvai nuo mažumės savo pavyzdžiu ugdė gyventi dėl kitų: užsiimti visuomenine veikla ir, svarbiausia, puoselėti šeimą. Manau, tai ir padarė įtaką mano pasirinkimams tiek profesiniame, tiek šeiminiame kelyje.
Kadangi mama pati dirba muzikos mokytoja, mokytojo profesija man nebuvo svetima. Tai buvo viena iš sudedamųjų pasirinkimo tapti mokytoju dalių.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš vaikystės, paauglystės?
– Vienas iš ryškiausių atsiminimų, grąžinančių gerus jausmus – vaikystėje su tėvais važiuodavome į turgų pirkti viščiukų. Prieš išvykstant iš džiaugsmo net kurdavau daineles apie tai, kaip keliaujame jų pirkti.
Vėliau man labai patikdavo stebėti, kaip viščiukai auga, duoti jiems vardus ir juos prižiūrėti. Dabar mano dukra Elžbieta, atvykdama savaitgaliais, taip pat gali bent šiek tiek pasidžiaugti tokiomis kaimiškomis pramogomis.
– Jus daug kas prisimena kaip aktyvų ateitininkų organizacijos veikėją, stovyklų dalyvį. Ko jūs ten išmokote?
– Ateitininkų organizacija padėjo man įtvirtinti savo vertybinius pagrindus. Visų pirma, supratau, kokia svarbi yra bendruomenė – vieta, kur gali dalintis savo mintimis, būti suprastas ir išklausytas. Čia net tie, kurie mažai pažįstami, padeda vieni kitiems nesitikėdami atlygio.
Būtent šioje bendruomenėje susipažinau su savo žmona ir manau, kad tai tapo tvirtu mūsų santykių pamatu.
Antra, sekdamas įvairiais pavyzdžiais, atradau drąsos siekti aukštesnių tikslų ir nuolat tobulėti – mokytis, dalyvauti visuomeninėje veikloje, kasdienybėje padėti kitiems.
Tai puikiai atspindi žinomo ateitininko, gydytojo Petro Kisieliaus žodžiai: „Gyventi ne sau, bet kitam ir idealui.“
Be to, ateitininkų organizacija suteikė ir praktinių įgūdžių – galimybę mokytis dirbti su vaikais įvairiose stovyklose, suprasti, kaip organizuojami renginiai.
Visa tai įkvėpė mane kurti prasmingą gyvenimą.
– Baigėte Biržų „Saulės“ gimnaziją ir pasirinkote studijuoti geografiją. Esate minėjęs, kad šiam pasirinkimui didelę įtaką turėjo mokytoja Aurelija Padvariškienė. Ką šiais informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto laikais reiškia būti mokytoju?
– Taip, labai norėčiau padėkoti savo geografijos mokytojai Aurelijai Padvariškienei – jei ne ji, greičiausiai nebūčiau pasirinkęs geografijos ir tapęs mokytoju. Jos įkvėpimas ir meilė dalykui padėjo suprasti, kad ši sritis man artima ir prasminga.
Mokytojo darbas, kaip ir bet kuris kitas, turi ir iššūkių, ir džiaugsmų. Tačiau svarbiausia – jausti savo veiklos prasmę, o mokydamas jaunąją kartą tą prasmę matau kiekvieną dieną.
Šiais informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto laikais mokytojo vaidmuo išlieka labai svarbus – mes ne tik perteikiame žinias, bet ir ugdome kritinį mąstymą, padedame mokiniams atsirinkti patikimą informaciją, skatiname jų smalsumą ir kūrybiškumą, kad pasitikėtų ne dirbtiniu, o savuoju intelektu.
Egzistuoja stereotipai, kad mokytojai uždirba mažai arba kad tai yra beprotiškai sunkus darbas.
Tiesa, iššūkių yra, tačiau svarbu rasti mokyklą, kurioje gali jaustis vertinamas, motyvuotas ir dirbti ramiai bei su džiaugsmu. Džiaugiuosi, kad tokią vietą atradau Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje – čia galiu ne tik dalintis savo žiniomis, bet ir augti kaip mokytojas bei asmenybė.
– Vadinasi, dirbate pagal profesiją?
– Taip, baigiau geografijos ir istorijos pedagogikos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir šiuo metu dirbu geografijos mokytoju.
– Papasakokite apie savo gražią šeimą – žmoną Magdaleną ir dukrytę Elžbietą. Kokius dalykus pirmiausia stengiatės ir stengsitės įskiepyti savo vaikams?
– Mano žmona Magdalena šiuo metu studijuoja mediciną penktame kurse. Mes turime trejų su puse metų dukrytę Elžbietą. Stengiamės ją auginti, remdamiesi Montessori metodu, kuris skatina vaiko savarankiškumą ir smalsumą. Svarbu, kad vaikas galėtų patirti klaidas ir mokytųsi iš jų, kad būtų išvengta perteklinės stimuliacijos, o veiklos būtų pritaikytos kasdieniam gyvenimui. Taip pat labai svarbus ir pilietiškumas bei tautiškumas. Stengiamės dalyvauti kartu visose svarbiose šventėse, kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, ir pasakoti apie šiuos istorinius įvykius, taip pat aptarti ir šiuolaikinius iššūkius.
– Ką būtinai pirmiausia aplankote, su kuo susitinkate sugrįžęs į Biržus? Ar turite vietą, kuri jums kelia ypatingus sentimentus?
– Labiausiai bendraujame su tėvais ir draugais iš KASP, o daugiausia sentimentų kelia vieta šalia tėvų namų – „Gurios“. Ne visi biržiečiai žino, tačiau tai miško lopinėlis prie Tatulos upės, tarp Kirdonių ir Juodeišių kaimų. Vaikystėje ir paauglystėje su kaimynais dažnai vaikščiodavome aplinkui ir nuolat plėtėme savo pažįstamos teritorijos ribas, taip tyrinėdami gamtą skirtingais metų laikais. Buvo labai smagu užaugti tokioje vietovėje, vienkiemyje, kur nebuvo tvorų ar kitų ribų. Taip pat smagu kiekvieną kartą matyti, kaip gražėja Biržų aplinka.
– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, nežinantiems, ką pasirinkti – emigraciją ar gyvenimą savo šalyje? Ar sunkus šis pasirinkimas pasaulį drebinant neramumams?
– Dalis mano kartos žmonių pasirenka gyvenimą užsienyje, ir aš juos visiškai suprantu. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje atsiranda įvairių galimybių susikurti gyvenimą svetur, tačiau aš linkėčiau, kad pagyvenę užsienyje ir sukaupę patirties, žmonės sugrįžtų į Lietuvą.
Svarbu atiduoti duoklę šiai šaliai, kuri suteikė nemokamą išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą. Be to, grįžus būtų galima būti arčiau senstančių tėvų ir senelių. Atlyginimų skirtumas tarp Lietuvos ir šalių, į kurias lietuviai emigruoja, jau nebėra toks ryškus kaip anksčiau, todėl tikrai įmanoma užsidirbti ir kurti gerą gyvenimą Lietuvoje.
Man asmeniškai šis pasirinkimas nesunkus – noriu gyventi tarp savų žmonių, lietuviškoje aplinkoje. Tačiau kiekvieno prioritetai yra skirtingi.
