Taip teigia Ukrainos Rivnės miesto tarybos pirmininkas Vasil Timoščiuk. Bendraudamas su lietuviais jis stebi kai kurias mūsų šalyje išryškėjančias tendencijas, kurios prieš Rusijos invaziją buvo matyti ir Ukrainoje. Apie tai politikas sutiko kalbėtis su „Šiaurės rytais“.
– Rivnės miestas draugauja su Biržais. Ką Jums reiškia Lietuvos palaikymas?
– Mums draugystė su Biržų miestu yra konkreti tarptautinio solidarumo, partnerių pagalbos ir keitimosi patirtimi apraiška. Regionui tokie ryšiai reiškia palaikymą kritiniais momentais (humanitarinė pagalba, socialinių programų mainai, kultūros projektai), taip pat mūsų bendruomenės balso stiprinimą tarptautinėje arenoje. Lietuvos parama – tai ne tik simbolinis petys.
– Ką galvojate apie tai, kad prie daug Lietuvos įstaigų, įmonių ir privačių namų plevėsuoja ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos vėliavos?
– Mums, ukrainiečiams, tai ne tik solidarumo išraiška, bet ir nuoširdus bei giliai žmogiškas palaikymo ženklas, kurį mes jaučiame širdimis. Kai šalia Lietuvos vėliavos matai Ukrainos vėliavą, suvoki tikrąją dviejų tautų, suprantančių laisvės kainą, vienybę.
Lietuva buvo ir išlieka viena nuosekliausiai remiančių Ukrainą šalių. Vėliavos prie pastatų yra daugiau nei tik spalvos – tai yra ženklas, kad šioje kovoje nesame vieni, kad laisvė yra bendra visų demokratinių šalių vertybė.
– Pastaruoju metu biržiečiai, kurie palaiko su jūsų kraštiečiais ryšius, sulaukia nemažai skambučių iš Ukrainos. Jie stebi Lietuvoje vykstančius politinius procesus ir sako, kad Lietuvoje šiuo metu vyksta tas pats, kas Ukrainoje prieš Rusijos invaziją. Ar tai Jūs irgi matote?
– Ukrainoje, prieš prasidedant plataus masto karui, buvo visuomenės politinė poliarizacija, buvo vykdomos nešvarios informacinės kampanijos. Tai mūsų liūdna patirtis. Tačiau Ukrainos scenarijaus negalima automatiškai perkelti į Lietuvą: yra skirtumų politinėje kultūroje, teisinėje sistemoje, dėmesys saugumui ir pilietiškumas kitame lygmenyje. Vis tik bet kuri visuomenė turi būti dėmesinga radikalizacijos, dezinformacijos ar ardomųjų judėjimų apraiškoms. Todėl stebėsena ir adekvačios prevencinės priemonės visada yra būtinos. Ir svarbiausia – laiku!
Lietuva yra demokratinė Europos šalis, ES ir NATO narė, kurioje veikia skaidrios institucijos, pilietinė visuomenė turi balsą, o žodžio laisvė yra neginčijama vertybė. Šie veiksniai suteikia galingą saugiklį nuo pavojų, su kuriais Ukraina savo laiku susidūrė dėl Rusijos įtakos ir silpnų valstybės institucijų.
Ukrainiečiai šiandien labai jautriai reaguoja į bet kokias grėsmes demokratijai, todėl jų dėmesys įvykiams Lietuvoje yra veikiau susirūpinimo ir palaikymo ženklas. Mes labai gerbiame Lietuvos visuomenę ir esame įsitikinę, kad ji geba savarankiškai rasti pusiausvyrą ir priimti valstybę stiprinančius sprendimus.
– Kokie įtartini politiniai judėjimai Ukrainoje pasirodė prieš karą? Kaip jų lyderių pasisakymai ruošė visuomenę? Ar buvo skatinama artimiau draugauti su rusais ir baltarusiais?
– Prieš plataus masto invaziją Ukrainoje buvo stebimi įvairūs nerimą keliantys socialiniai ir politiniai reiškiniai: a) prorusiškų politinių jėgų ir žiniasklaidos platformų, propaguojančių „ypatingų santykių“ su Rusija naratyvus, suaktyvėjimas; b) informacinės kampanijos, kurios menkino išorės agresijos grėsmę arba abejojo būtinybe stiprinti Ukrainos gynybą; c) organizacijų ir žiniasklaidos priemonių, propaguojančių „neutralumo“ idėjas arba teikiančių pirmenybę „ekonominiams ryšiams“, o ne saugumo klausimams, veikla. Kai kurie iš šių balsų tiesiogiai ragino užmegzti glaudesnius santykius su Rusija ar Baltarusijos elitu, kartais prisidengdami ekonomine plėtra ar „taika“. Tai sukūrė iliuziją tam tikroms gyventojų grupėms, kad grėsmė yra minimali arba tolima. Todėl visuomenei buvo reikalinga detalesnė informacija, patikrinti faktai ir politinis dialogas.
– Ar Ukrainoje prieš karą buvo platinamas naratyvas, kad Europos Sąjungoje nėra tvarkos, kad joje iškreiptos vertybės, ji silpna ir be stuburo, nepajėgia kovoti su iššūkiais?
– Tokie naratyvai buvo tikslinės informacinės kampanijos, kuria buvo siekiama pakenkti pasitikėjimui Europos institucijomis, dalis. Tuo pačiu metu dauguma Ukrainos visuomenės ir politinių jėgų, palaikančių vyriausybės pozicijas, gynė Europos integracijos kursą, tačiau dezinformacijos kampanija sukėlė tam tikrą įtampą visuomenėje.
Tai buvo platesnio informacinio karo, kurį Rusija vykdė prieš Ukrainą dar gerokai prieš 2022 metus, dalis. Tokius teiginius tariamai neva išsakė „ekspertai“ ar „visuomenės veikėjai“, tačiau iš tikrųjų jie turėjo tik vieną tikslą: demoralizuoti visuomenę, sumažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir nukreipti Ukrainą nuo integracijos į Europos Sąjungą kelio.
Tačiau ukrainiečiai moka atskirti tikrą kritiką nuo priešiškos propagandos. Karas parodė, kad būtent Europa pademonstravo tikrąją stiprybę – politinę, ekonominę ir moralinę. ES mums tapo vienybės, atsakomybės ir žmogiškumo pavyzdžiu, o milijonams ukrainiečių – erdve, kurioje vertybės ne deklaruojamos, bet ir iš tikrųjų ginamos.
– Ar dezinformaciją dažniausiai platino politikai, pasislėpę po nacionalizmo idėjomis?
– Ne, dauguma jų nebuvo patriotiški ar nacionalistiški politikai. Dezinformacijos naratyvai sklido iš įvairių šaltinių: nuo prorusiškų pažiūrų politikų iki kraštutinių marginalinių judėjimų, žiniasklaidos aktyvistų, įvairių abejotinų tinklaraštininkų ir užsienio naujienų platformų. Kartais jie buvo maskuojami kaip patriotinė retorika ar „nepriklausomybės“ šūkiai, todėl visuomenei juos buvo sunku atpažinti. Todėl svarbu vertinti ne „etiketes“, o turinį ir jų finansavimo šaltinius.
– Ar buvo platinama propaganda, kad Ukrainai nereikalinga stipri kariuomenė, juk karo nebus ir nėra nuo ko šalies ginti?
– Tokios žinutės iš tiesų sklido. Jos buvo ypač pavojingos, nes diskreditavo investicijas į gynybą ir pakenkė visuomenės pasirengimui gynybai. Dalį viešų diskusijų apie gynybos biudžetą, mobilizaciją ar bendradarbiavimą su partneriais periodiškai lydėjo teiginiai, kad „karo nebus“ arba kad kariuomenė ir ginklai yra nereikalingos išlaidos.
Didėjančių grėsmių signalų ignoravimas buvo viena iš klaidų, kurią vėliau teko labai brangiai taisyti.
– Ar internete buvo aktyvūs vadinamieji troliai, kurie savo komentarais nukreipdavo dėmesį nuo esminių dalykų?
– Taip. Sistemingas ir tikslingas botų ir „trolių“ koordinavimas socialiniuose tinkluose ir forumuose atitraukė dėmesį nuo svarbių klausimų, stiprino prieštaravimus visuomenėje ir kėlė informacinį triukšmą.
– Ar Ukrainoje ilgai buvo nereaguojama ar per silpnai reaguojama į propagandinius naratyvus platinančius politikus ar organizacijas?
– Deja, kai kuriais atvejais tiek teisėsaugos, tiek viešųjų institucijų atsakas buvo pavėluotas arba nepakankamas. Silpnos teisinės atsakomosios priemonės prieš tam tikras žiniasklaidos kampanijas, lėti teisminiai procesai arba nepakankami žvalgybos ir kovos su sabotažu tarnybų ištekliai suteikė galimybę įsitvirtinti ardomiesiems elementams. Tačiau buvo ir sėkmingų blokavimo, tyrimų ir viešo demaskavimo pavyzdžių.
– Ar buvo atvejų, kad kai kurie ukrainiečiai atėjusius rusus pasitiko vos ne su gėlėmis? Jei taip, ar, jūsų manymu, tam įtakos turėjo prieš tai platinta kai kurių politikų propaganda?
– Prieš prasidedant plataus masto karui, į kai kuriuos prorusiškų politikų ir organizacijų veiksmus nebuvo sureaguota pakankamai greitai ar nuosekliai. Iš dalies tai lėmė politiniai nesutarimai šalies viduje ir riboti kontrolės mechanizmai, iš dalies tai, kad nemaža visuomenės dalis nesuvokė grėsmės masto.
Šiuos reiškinius lėmė daug faktorių: dalinai istoriniai ryšiai, iš dalies informacinė įtaka ir propaganda, o kartais dėl baimės ar aiškios informacijos apie agresoriaus tikslus trūkumas. Propaganda vaidino svarbų vaidmenį formuojant tokias nuotaikas, ypač tose srityse, kur visuomenė buvo nepakankamai informuota arba kur institucijos nesugebėjo greitai ir ryžtingai reaguoti į tokias apraiškas. Tačiau svarbu pažymėti: tai ne masinis visos Ukrainos reiškinys – tai veikiau pavieniai, lokalūs reiškiniai, kuriuos vėliau Ukrainos visuomenė visiškai atmetė.
– Ar, jūsų manymu, mūsų šalies lyderiai adekvačiai reaguoja į politikų pasisakymus, kuriais neigiamas Holokaustas, pasisakoma prieš sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, kiršinama visuomenė?
– Ukraina labai gerbia Lietuvos demokratines procedūras ir teisinę valstybę. Kiekviena šalis turi savo mechanizmus reaguoti į ekstremistines ar antidemokratines organizacijas, o Lietuvos visuomenė parodė esanti pasirengusi išlaikyti pusiausvyrą tarp žodžio laisvės ir demokratinių vertybių apsaugos.
Valstybės institucijos privalo aiškiai pasipriešinti neapykantos skleidimui, nusikaltimų žmoniškumui neigimui ir etninės neapykantos kurstymui, nes tai kelia etninę nesantaiką. Lietuva, kaip ir Ukraina, supranta laisvės ir atsakomybės kainą, todėl vertiname Lietuvos vadovų pastangas išsaugoti demokratines vertybes ir savo visuomenės saugumą.
– Ar, jūsų manymu, svarbi Lietuvos žiniasklaidos pozicija formuojant visuomenės nuomonę? Ar Ukrainoje buvo leidinių, kurie prisidengdavo lojalumu valstybei, bet platino tam tikrus rusams naudingus naratyvus?
– Tradicinė spauda išlieka labai svarbi. Ji nustato žurnalistinius standartus, tikrina faktus ir kuria pasitikėjimą. Tuo pačiu metu atsirado daug naujų žiniasklaidos formatų ir platformų, kuriose manipuliacijas lengviau nuslėpti. Deja, Ukrainoje taip pat yra pavyzdžių, kai žiniasklaidos priemonės oficialiai deklaravo lojalumą valstybei arba neutralumą, tačiau skleidė naratyvus, kurie tarnavo išorės veikėjų, konkrečiai Rusijos, interesams. Štai kodėl medijų raštingumas, tiriamoji žurnalistika, nepriklausomas faktų tikrinimas ir skaidrus žiniasklaidos finansavimas yra labai svarbūs siekiant apsaugoti visuomenę nuo manipuliavimo.
Ką daryti Lietuvos visuomenei, kad apsisaugotų nuo informacinio karo ir protų užvaldymo? Kokius sprendimus, jūsų manymu, turėtų priimti Seimas, Vyriausybė ir teisėsauga?
– Kad Lietuvai nekiltų tos pačios grėsmės, su kuriomis susidūrė Ukraina iki Rusijos invazijos, svarbu stiprinti visuomenės atsparumą manipuliacijoms ir hibridinei įtakai. Svarbiausia investuoti į medijų raštingumą, remti nepriklausomą spaudą ir užtikrinti skaidrumą politinių jėgų bei visuomeninių organizacijų darbe.
Visuomenę, kuri geba atpažinti propagandą, labai sunku destabilizuoti.
Stiprios institucijos, nepriklausoma žiniasklaida, kritiškai mąstanti visuomenė ir greitas reagavimas į hibridines grėsmes yra geriausias būdas išvengti scenarijaus, kurį Rusija bandė įgyvendinti Ukrainoje.
Šie žingsniai padės sumažinti pažeidžiamumą žalingai įtakai ir sustiprins visuomenės bei valstybės atsparumą esamiems iššūkiams.
