Lietuvos sporto universitete (LSU) treniravimo sistemas trečius metus studijuojantis biržietis Mindaugas Butkus futbolą žaidžia jau 15 metų ir pabrėžia, kad meilė sportui ne tik neblėsta, bet ir nuolatos auga. Savo pažintį su sporto karaliumi prisimenantis buvęs Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos moksleivis dalinasi mintimis apie karjeros pradžią, įsimintiniausias akimirkas, ryšį su Biržais ir emocijų svarbą sporte.
– Futbolą žaidi jau 15 metų. Ar per tiek laiko meilė karališkam sportui nespėjo prigesti?
– Meilė futbolui neblėso, neblėsta ir labai tikiuosi, kad neblės. Manau, kad šioje srityje pasiliksiu ir ateityje. Galbūt tai bus ir kita sporto šaka, bet šią dieną ir toliau matau save būtent futbole.
Tai, ką darau dabar, man teikia milžinišką malonumą – jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
– Kas sporto srityje tave žavi labiausiai?
– Sportas – tai emocija. Tie, kurie sportuoja, žino, kas yra pergalė, kas yra pralaimėjimas bei didžiulis jaudulys prieš rungtynes. Manau, kad mes, sportininkai, ir gyvename dėl tų nepamirštamų emocijų. Pavyzdžiui, kai tampi čempionu, patiri tokią emociją, kurią atsiminsi visą likusį gyvenimą. Būtent tos emocijos ir verčia stengtis bei gyventi sportui.
– Kaip prasidėjo tavo, kaip futbolininko, kelionė Kaštonų pagrindinėje mokykloje?
– Mintimis nusikėlus į vaikystę, iškart norisi padėkoti pirmajam savo treneriui Vytautui Stanulevičiui, kuris užsuko pas mus į klasę ir pasiūlė ateiti į futbolo treniruotę. Kadangi visi norėjo pabandyti, nuėjau ir aš. Čia tikriausiai suveikė šioks toks bandos jausmas. Pabandžiau, labai patiko, todėl pasilikau. Nuo pat pirmų prisilietimų prie kamuolio susidomėjau šiuo gražiu sportu ir štai – savo kelionę tęsiu iki šiol.
– Jeigu dabartinis Mindaugas galėtų keliauti laiku ir nusikelti į vaikystę, ką jis pasakytų pirmokui Mindaugui?
– Įdomus klausimas. Mąstau taip, kad jeigu nusikelčiau laiku atgal ir kažką sau pasakyčiau, tai keisčiau savo praeitį, likimą ir galbūt dabar mes nesikalbėtume. Aš esu laimingas ten, kur esu dabar: studijuoju, sportuoju, pradedu treniruoti mažus vaikučius. Tiesą sakant, net nežinau, ar norėčiau kažką pakeisti. Praeitas kelias, kad ir koks jis buvo, mane jis atvedė į dabartį, kuria aš nuoširdžiai džiaugiuosi. Nenorėčiau pirmokui Mindaugui nieko pasakyti, nes net ir mažiausia pametėta mintis galėtų pakeisti praeitį, bet norėčiau į mažą save pažvelgti iš šono.
– Grįžkime į dabartį. Kaip vertini šių metų sezoną?
– Paskutiniai metai buvo labai sunkūs ir nesėkmingi. Nesisekė tiek man, tiek ir visai komandai. Galimai gresia iškritimas iš Lietuvos futbolo A lygos. Prieš pat prasidedant sezonui patyriau traumą – plyšo raumuo. Būtent jos padarinius ir jaučiau viso sezono metu. Atrodė, kad tarsi ir galiu žaisti, bet dažniausiai dėl skausmų negalėdavau atiduoti savęs visu 100 proc. Apskritai, nemažai komandos narių sezono metu buvo patyrę traumas, todėl buvo tikrai sunkūs metai. Šis sezonas visą komandą grąžino į realybę – pernai laimėjome 1-ąją Lietuvos futbolo lygą, buvome euforijoje, o dabar iš padebesių vėl grįžome į žemę. Taip pat dėl patirtos traumos nuplaukė ir atstovavimas Lietuvai U21 futbolo rinktinėje. Bet nieko nepadarysi, toks jau tas sportas – ir gražus, ir negailestingas.
– Kaip prieš rungtynes save motyvuoji, bandai susikaupti?
– Kiekvienas save motyvuoja skirtingai. Anksčiau prieš varžybas klausydavausi įvairiausių motyvacinių dainų, būdavau ypač susikaupęs, įsitempęs. Dabar jau atėjo tas metas, kai nebesistengiu būti įsitempęs, o tiesiog bandau, kiek įmanoma, labiau atsipalaiduoti, klausytis linksmos muzikos, nes kuo mažiau įtampos, minčių, tuo geresnis pasirodymas aikštelėje. Prieš varžybas ir padainuoju, ir pajuokauju. Mano motyvacija ir susikaupimas – atsipalaidavimas.
– Koks karjeros momentas tau yra įsimintiniausias, keliantis šiurpuliukus?
– Kalbant apie vaikystę, tai daugiausia malonumo ir džiaugsmo suteikia „Golo“ turnyras (moksleivių futbolo lyga), kuriame antrą kartą istorijoje triumfavo Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos komanda. Kaip vaikui, man tai buvo įsimintiniausia akimirka, nes ne tik laimėjome finalą po baudinių serijos, bet ir buvau išrinktas rezultatyviausiu lygos žaidėju. Kalbant apie dabartį, tai išskirčiau akimirkas, kai su Panevėžio miesto komanda, o dabar ir su Kėdainių „Nevėžiu“ laimėjome 1-ąją lygą. Žinoma, neįkainojama patirtis ir emocija buvo atstovauti savo šaliai devyniolikmečių futbolo rinktinėje. Himno giedojimas prieš varžybas man buvo be galo svarbus, sukėlęs šiurpuliukus.
– Kas tave „veža“, kai nežaidi futbolo?
– Laisvą laiką visada stengiuosi skirti savo šeimai bei merginai. Jei turiu laiko ir galiu rinktis nežaisti futbolo, tai einu žaisti teniso. Beveik visa mano šeima žaidžia šį žaidimą, vyksta į įvairiausius turnyrus ir tai mane labai žavi. Vykstu jų palaikyti ir tikrai nemeluosiu, kartais noriu ir pats išbėgti į kortus ir sužaisti vieną kitą teniso mačą.
– Koks tavo ryšys su Biržais?
– Biržai man reiškia tikrai labai daug. Tai miestelis, kuriame jaučiuosi visiškai savas. Man čia šilta, gera, jauku. Turime labai daug vietų, kuriose galime ne tik pailsėti, atsikvėpti, bet ir pasportuoti. Čia mano šeima, mano draugai. Einant pro Kaštonų pagrindinę mokyklą visada aplanko maloni nostalgija. Į Biržus grįžtu ne iš reikalo, o todėl, kad gera čia sugrįžti. Nors dabar ir gyvenu Kaune, visada prisistatydamas aiškiai pabrėžiu, kad esu biržietis.
– Po truputį pradedi treniruoti mažus vaikus. Kaip sekasi?
– Pirmiausia tai noriu padėkoti tėvams, kurie visada pabrėžė, kad reikia ir toliau mokytis, semtis žinių, nes karjera, pavyzdžiui, dėl traumos, gali nutrūkti bet kada. Buvęs mano komandos draugas, dabar jau baigęs profesionalo karjerą Deividas Gražys įkūrė vaikų futbolo akademiją, kurioje treniruoju pačius mažiausius vaikus – nuo 4 iki 6 metukų. Manau, kad tokiame amžiuje vaikui futbolas ir jo detalės nėra svarbiausia, reikia perteikti emociją, įskiepyti meilę sportui. Kai buvau vaikas, bandžiau dalyvauti visose sportinėse veiklose, kokiose tik galėjau. Mokytojai Audrius Unglinikas, Jūratė Jankauskienė, Egidijus Žaldokas supažindino mane su sportu, leido pajusti emocijas, meilę jam ir tapo svarbia gyvenimo dalimi. Būtent tas emocijas, meilę ir bandau perteikti savo kelią dar tik pradedantiems vaikams. Kuo daugiau pasisemsi būdamas vaiku, tuo universalesne asmenybe tapsi užaugęs.
– Jei galėtum įsikūnyti į bet kurį pasaulio futbolininką, ką pasirinktum?
– Manau, kad šiuo metu geriausias pasaulio futbolininkas vis dar yra Leonelis Mesis, todėl pasirinkčiau būtent jį. Jis be galo protingas, kuriantis žaidėjas. Galbūt Mesis neturi tokių fizinių duomenų kaip Kristianas Ronaldas, bet jis labai gerai supranta visą žaidimą, meistriškai jį skaito. Jei galėčiau rinktis, norėčiau rungtynes sužaisti jo kūne.
– Ko palinkėtum savęs ieškantiems mokiniams, jauniems žmonėms, kurie galbūt nori pradėti sportuoti, bet nedrįsta?
– Palinkėčiau būti aktyviems, nebijoti ieškoti savęs ir neklausyti, ką apie juos galvoja ir sako kiti. Mes visi galime daug kartų suklysti, todėl nebijokime nepasisekimų – eikime ir siekime savo svajonių. O jeigu atsitiktų taip, kad nepasisektų, tai bent jau bus pabandyta ir aišku, kad reikia ieškoti kitų kelių. Svajoti ir išbandyti įvairiausias sritis niekas nedraudžia, todėl svajokime ir nuolatos bandykime.
