Papilyje gyvenusių žydų giminės palikuonys sužinojo apie mirčiai pasmerktos šeimos palikimą jiems valgio nešusiam ūkininkui.
„Kaip niekad šia proga tinka mano Tėvo kadaise parašyti žodžiai – atmintis stipresnė už mirtį, nes mirtis triumfuoja akimirką, o atmintis – amžinybę… Nepamirškime to, kas buvo. Nepamirškime gero, kad toliau atmintume, kaip būti geriems kaimynui. Neužmirškime ir to, kas buvo blogai, kad atmintume, ko nevalia daryti. Tik tokia atmintis – šviesi ir skaudi, neleis mums vieniems kitų užmiršti.“ Tai rašytojo Sergejaus Kanovičiaus (rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnaus) mintis iš kalbos „Atminties broliai“, pasakytos 2015 – aisiais Šeduvoje pristatant projektą „Dingęs štetlas“. S. Kanovičius yra Dingusio štetlo muziejaus ir projekto iniciatorius bei vadovas.
Šitą žydų tautybės rašytojo kalbą prisiminti vertė išgirsta istorija. Ji ne apie lobį, kurio radimą (ir išsidalijimą) 2008 metais neigė namo, kuris priklausė žydams, kieme dirbę papiliečiai. Tai pasakojimas apie mirčiai pasmerkto žydo perduotą šeimos turtą ūkininkui, neišdavusiam kaimynystės ir žmogiškumo. To palikimo dalelė kaip relikvija įteikta vasarą Papilyje besilankiusiai žydų palikuonei.
Senos nuotraukos skatino pokalbiui
Neseniai Biržuose lankėsi amerikiečių pora, norėjusi pamatyti Papilį, išgirsti apie čia gyvenusius žydus. Pasak Biržų muziejaus „Sėla“ direktorės Editos Lansbergienės, apie Papilio žydų bendruomenę žinių muziejuje praktiškai nėra. Tų, kurie galėtų prisiminti buvusius kaimynus ir pasakoti apie jų gyvenimą, beveik nelikę.
E. Lansbergienės prašymu amerikiečius po Papilį vedžiojo seniūnijos socialinio darbo organizatorė Rita Valbasienė. Prieš tai ji bendravo su vyresniais Papilio gyventojais, bandė ieškoti nors kokių jų girdėtų žinių apie Papilio žydų bendruomenę.
R. Valbasienė kalbėjosi ir su Papilyje gyvenančia šviesia moterimi – 75 metų Janina Janoniene. Ji ir išsitarusi, kad atvykėlių turėtų ką paklausti ir ką jiems pasakyti.
Papilyje gyvenusios žydų giminės proanūke prisistačiusi amerikietė moteris atvyko su vyru ir lietuviu vertėju. Atvykėliai rodė senas nuotraukas ir su žydų pastatais dabartinėje miestelio Rožių gatvėje. Nuotraukos buvusios aptrintos, sunkiai įžiūrimos, tačiau jose buvo galima apytiksliai atpažinti žydams priklausius pastatus – tarp jų namą, kur dabar įsikūrusi kavinė „Romvida“, ir kitus tos gatvės statinius. Aišku, ir labai pasikeitusius.
Tai, kad amerikietė žinojo pavardes ir kalbėjo apie giminystės ryšį su žydais Kadarais, J. Janonienei buvo kaip ženklas atskleisti apie jos tėvo gautą žydo šeimos turtą.
Kaip pasitikėjimas ir padėka už žmogiškumą
Ponios Janinos tėvas Alfonsas Narbutas ir jo tėvų šeima gyveno Bokiškių kaime netoli Papilio.
„Tėtė buvo ūkininkėlis. Turėjo tos žemės tiek, kiek turėjo… Sakydavo tėtė, kad žydas Kadaras bėdoj padėdavo…“ – apie ūkininko santykius su žydu verslininku pasakoja p. Janina.
Kadaras turėjęs audinių parduotuvę – buvęs verslus kaip ir kiti jo tautiečiai. Pasak Janinos, jos tėtė dar mokyklos laikais draugaudavęs su žydų vaikais, o vienai žydaitei „karmoną“ (mokyklinį krepšį – red.) panešdavęs iki mokyklos ir eidamas iš jos. Esą tai būdavę tomis šventomis dienomis, kai žydams nebuvo galima nieko sunkaus imtis. P. Janinos užrašuose – tėčio minėta Kolkaitė, kurios tėvai turėję kepyklą (už dabartinės parduotuvės), Moka, Leiba, Zamba…
„Buvau vystykluose įnešta į Papilio kolūkį, kai jis tik kūrėsi“, – sako 1948 metais gimusi Janina tik iš pasakojimų girdėjusi, kas 1941 metais nutiko Papilyje gyvenusiems žydams. Jie buvo suvaryti į didelį namą (jis buvęs žydų), stovėjusį prie Prūdelio kelio.
„Tėtė jiems nešdavo valgyt. Gal duonos, sūrio, sviesto – ką ūkyje turėdavo. Sako, kad perduot ką nors žydams buvo įmanoma tada, kai prie uždarytų žydų budėdavo Šlekys. Jis buvo žmogiškesnis“, – pasakoja p. Janina.
Ir vieno tokio apsilankymo metu žydas Kadaras Alfonsui Narbutai padavęs įvairių stalo įrankių komplektą.
„Jeigu jau grįšiu, tu man juos grąžinsi, o jei ne…“ – pasakęs Kadaras ūkininkui. Narbutų šeima šituos sidabro (ar melchioro) įrankius saugojo kaip vertybes. Aišku, bėgant laikui jie apsitrynė, pajuodo… Istorinį palikimą pasidalijo Alfonso ir Aldonos vaikų šeimos.
Vienas šaukštas iškeliavo į Ameriką
Pasak R.Valbasienės, amerikiečių pora vaikštinėjo po Papilį, žydė moteris per vertėją kalbėjo, kad jai čia viskas labai jautru, sakė tarsi jaučianti čia gyvenusių prosenelių dvasią…
Pasak R. Valbasienės, itin jautrus buvo Janinos ir amerikiečių poros susitikimas. Buvo ašarų, apsikabinimų.
„Parvešiu jį seseriai“, – sakiusi amerikietė, glausdama vieną iš komplekto dovanotą šaukštą. Ant jo, kaip ir kitų įrankių, yra Dovydo žvaigždė, žymė apie pagaminimą Klaipėdoje. Yra ir į monogramas panašūs ženklai, kuriuose galima įžvelgti inicialus.
Papilyje yra tik keli žydų tautybės kaimyno Alfonsui Narbutui dovanoti įrankiai. Kiti iš Papilio išvažiavę po Janinos ir jos sesers Reginos bei jų atžalų namus.
„Gaila, kad tiek nedaug žinome Papilio žydų istorijos. Kai galėjome apie tai klausinėti, buvo neįdomu. O paskui – per vėlu“, – apgailestauja Janina. Ne visi žydai buvę pasiturintys. Moteris mena pasakojimus, kad kažkur prie gaisrinės gyvenęs žydas buvęs labai neturtingas. Į mokyklą eidavę vaikai matydavę krosnies ugnies šviesą ir pro namo langus žiūrinčias vištas…
„Geriausi laikai, kol dirbi“
Veterinaru dirbęs Janinos tėtis Alfonsas Narbutas 2015 metais atgulė amžino poilsio Skrebiškių kapinėse. Čia palaidota 1981 metais mirusi jo žmona Aldona, tėvai.
Papilyje dar tėvų statytuose namuose gyvenančios Janinos vyras Juozas mirė 2018 – aisiais.
„Čia tėvai pragyveno, mes pragyvenom – viskas keičiasi… Gyvenimo puslapiai verčiasi, puokščių vis daugėja… Geriausi metai, kol dirbi. Tada esi reikalingas, tik planuoji, rūpiniesi, o dabar…“ – kalba visą gyvenimą zootechnike, fermos vedėja ir, pasak pačios Janinos, 13 metų „mokyklos šlavėja“ dirbusi moteris.
Švara spindintys, pyragais kvepiantys namai, tvarkinga žydinti aplinka visada laukia vaikų. Juos, Airijoje ir Norvegijoje gyvenančius, Janina ir svečiose šalyse aplanko. Iš ten atsivežtas ir geltonas žydintis krūmas, ir akmenukai, kuriems moteris jaučianti silpnybę. Dar ji jaučianti pagarbą senoms nuotraukoms. Ir ne tik šeimos, kurias išsidalijo vaikai – Inga ir Tomas. Šie jas saugos savo vaikams – keturioms Janinos anūkėms: Medai, Mildai, Tomai ir Rokai.
Moteris apgailestauja, kad namuose nebeturi tėvo nuotraukų. Jos taip pat pas vaikus.
Tėvas ant nuotraukų visada mėgęs kaligrafiškai užrašyti visą informaciją. Taip pat ir ant knygų, kurias labai vertinęs.
Kaimynai ir istorija
Janina rodo gražias dideles nespalvotas nuotraukas su žinomų papiliečių – mokytojų, medikų atvaizdais. Nuotraukas moteris susirinkusi, kai tvarkant mokyklą kažkas jas buvo pasiuntęs į šiukšlyną.
„Čia – Papilio istorija. Žiūrėkite, kokie gražūs žmonės“, – tiesia seną nuotrauką su, regis, dar taip neseniai gyvenusiais papiliečiais. Visi jie kaimynai, kaip ir kadaise miestelyje gyvenę žydai, kurių relikvijomis tapusių įrankių istoriją išsaugojo Alfonso Narbuto dukra.
Niekas Papilyje iki šiol nežino (ir jau nebesužinos?), kur buvo paskutinė miestelio žydų kelionės vieta. Nežino tikriausiai ir daugelio baimingai saugotų paslapčių, išeinančių kartu su tragiškos istorijos dalyviais, liudininkais bei jų palikuonimis.
