Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos pristatymas, pokalbiai su užsienyje gyvenančių lietuvių sielovada besirūpinančiu dvasininku.
Praėjęs sekmadienis tikintiesiems nebuvo eilinis – Biržus aplankė arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Biržuose užaugęs Tėvas Lionginas meldėsi su gimtojo krašto žmonėmis, širdin besidėjusiais svečio žodžius, laukusiais autoriaus autografo neseniai išleistoje L. Virbalo SJ knygoje „Sekmadienių stabtelėjimai“.
Sekmadienio homilijos metu Tėvas Lionginas minėjo ir apie keliones po užsienio šalis, kuriose dvasininkas nuolat lankosi, nes yra paskirtas rūpintis užsienio lietuvių sielovada.
Lankomos Šiaurės ir Pietų Amerikos šalys, vyksta susitikimai su jose gyvenančiais kelių kartų išeivijos iš Lietuvos tikinčiaisiais ir jų bendruomenėmis. Su pasaulio lietuviais bendraujantis L.Virbalas reziduoja Lietuvoje. Iš čia pasiekia tuos, kurių sielos reikalais tenka rūpintis.
Iki minėto paskyrimo Tėvas Lionginas nuo 2019 metų gyveno Šiluvoje. Atitrūkus nuo 2015- ųjų kelerius metus trukusios tarnystės Kauno arkivyskupo pareigose ir pasikeitus gyvenimo tempui dėliojosi mintys, kuriomis arkivyskupas pamažu ėmė dalintis feisbuko paskyroje, o vėliau sugulė į knygą „Sekmadienių stabtelėjimai (evangelijų meditacijos)“.
Pristatant knygą pokalbį su arkivyskupu vedė kunigas Jonas Morkvėnas, atkreipęs dėmesį į knygos viršelyje esančias ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio mintis.
Pasak arkivyskupo L.Virbalo, tai liudija, kad jam svarbi skirtingų krikščioniškų konfesijų, kurių ne viena yra ir Biržų krašte, santarvė.
Svečias be galo ramiai, su pagarba klausiančiajam atsakinėjo ir į išgirstus nepatogius klausimus apie bažnyčios autoritetą menkinančius dvasininkų poelgius bei galbūt nepakankamą ir vyskupų dėmesį tokioms apraiškoms.
Atsakydamas į klausimą Tėvas Lionginas kalbėjo apie šeimą, kurią kunigams atstoja tikinčiųjų bendruomenė. Todėl jos nariai, tarp jų ir vyskupai, kiek tai įmanoma, kartais turintys elgtis ir kaip mylintys, dėl kunigų ar bažnyčios hierarchijoje svarbias pareigas užimančių asmenų klaidų išgyvenantys, o ne tik grasinantys bausmėmis.
Svečias linkėjo mokytis išgirsti Dievo žodį, gyventi su juo. O mūsų malda, kaip savo knygoje sako Tėvas Lionginas, turi būti „ nepaliaujanti, kantri, mažažodė, budri, apimanti net priešus, kylanti iš širdies kambarėlio, pasitikinti Tuo, kuriam visada yra „šiandien“.
