Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje veikia tautodailininkių Zitos Kumpelienės ir Violetos Jasinevičienės kūrybos darbų paroda „Tradiciniai amatai Aukštaitijoje“.
Parodoje tautodailininkė, amatininkė Violeta Jasinevičienė pristato savo rankų darbo veltus gaminius (veltiniai, veltos skrybėlės). Ji velia šlapiuoju būdu, naudodama senąją vilnos vėlimo techniką.
Labai įdomi ekspozicijos dalis yra XVI – XIX a. I pusės lietuvių valstiečių vyrų dėvėti galvos apdangalai (kepurės ir skrybėlės), atkurti pagal literatūrinius šaltinius, veltos vyriškos skrybėlės, dėvėtos įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose XIX- XX a., kaip viena iš sudedamųjų tradicinio tautinio kostiumo dalių. Jos atkurtos pagal muziejinius eksponatus ir literatūrinius šaltinius, pasinaudojus piešiniais, nuotraukomis, ikonografijomis.
Velta skrybėlė – viena iš svarbesnių tautinio kostiumo dalių – išliko iki mūsų laikų ir yra vyrų plačiai dėvima visuose penkiuose etnografiniuose regionuose, tik kažkiek skiriasi savo forma, papildomomis detalėmis, puošyba, daugiau ar mažiau būdinga tam kraštui.
Tradicinių veltinių (XX a.) rekonstrukciją darbų autorė V. Jasinevičienė atliko remdamasi Lietuvių liaudies buities muziejaus etnografiniuose fonduose saugomu eksponatu.
Zita Kumpelienė pina rombo, kvadrato ir apvalius kaip statinė sodus. Sodų pavyzdžius eksponuoja šioje parodoje. Sodų pynimo subtilybių Zita Kumpelienė mokėsi iš šio amato žinovės, kolegės, bendramintės Vitenės Repšienės, sugebėjusios atgaivinti sodų pynimo amatą ir tradiciją.
Sodai – sakralinę prasmę turintis mūsų protėvių palikimas, jų pasaulio pajautimas, užrašytas ne žodžiais, o geometrinėmis figūromis. Sodų sukinių lauke gimsta ramybė. Žvelgdami į juos, juntame siunčiamus palaiminimus.
Sodo pynimui Zita Kumpelienė dažniausiai naudoja rugių šiaudelius, kuriuos veria ant siūlo, sudarydama trikampius ir kvadratus. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą. Šiaudiniai sodai turi ir daugiau simbolinių reikšmių. Šiaudas žmogų lydėdavo nuo kūdikystės iki senatvės. Šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio, veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms ir Velykoms ir kabinami palubėje, sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą ir ne tik. Šiaudinius sodus dovanodavo ir per vestuves naujai besikuriančiai šeimai.
Sodų rišimas išliko gyvybingas iki šių dienų, jaučiamas netgi pagyvėjimas. Sodais puošiamos bažnyčios, kultūros centrai, bendruomenių namai. Tradiciniai šiaudiniai sodai gali puošti kiekvieno iš mūsų namus.
Patalpose sodai kabinami prie lubų, taip, kad galėtų reaguoti į mažiausią oro krustelėjimą. Besisukantys sodai atskleidžia erdvėje esančią teigiamą energetiką, o sodo struktūra primena jo simbolinę reikšmę.
Kaip juostos atsirado Zitos gyvenime? Vaikystėje ji stebėdavo močiutę ir mamą, pokšinčias staklėmis. Bandymų „papokšėti“ staklėmis buvo, bet audimas (pintinės juostos) Zitos gyvenime atsirado bedirbant su mokiniais mokykloje.
Pynimas – paprasčiausias ir seniausias juostų audimo būdas, kai juosta padaroma iš tų pačių ataudų ir metmenų. Tam nereikia specialių įrankių. Jos pinamos pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius. Šioms juostoms būdingi rombų ir eglučių motyvai.
Pagal audimo būdą juostos skirstomos į dvinytes eglines, milines eglines, milines kryžines. Juostas galima panaudoti ne tik prie tautinių rūbų, dar buityje, interjere. Jos gali tapti puikiu aksesuaru prie rūbų, telefono dėkliuku, knygų skirtuku, apyrankėmis, kaklaraiščiais, kaklo papuošalais ir kt.
Austa juosta – tai ryšys, jungiantis žmoniją su materialiu aukštesniuoju pasauliu. Vestuvėse per užrišamus rankšluosčius ir juostas užmezgamas ryšys tarp žmonių ir aukščiausios materijos. Šie padovanoti audiniai buvo dvasiniai abiejų šeimų tarpininkai. Pintinės juostos įrašytos į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Paroda Vabalninke veiks iki vasario 25 d. Dar turite gražaus laiko aplankyti parodą, geriau pažinti tradicinius Aukštaitijos amatus.
