Šiais metais minime 160-ąsias 1863-1864 m. sukilimo metines ir tai yra gera proga vėl prisiminti to meto įvykius Biržų krašte. Gegužės 9-tą dieną Biržų krašto muziejus „Sėla“ organizavo žygį, skirtą paminėti šiam istoriniam įvykiui ir išsiaiškinti, kuriame dvare buvo suimtas sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas.
Žygyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno ryšių ir informacinių sistemų bataliono ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 509 pėstininkų kuopos kariai, Vidutis Šeškas ir jo vadovaujama Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Biržų 501-oji kuopa, Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla ir Biržų „Aušros“ pagrindinės mokyklos Papilio skyriaus mokiniai bei Biržų krašto muziejus „Sėla“ darbuotojai.
Trumpai apie sukilimą
Apie šį sukilimą istorikų prirašyta gana nemažai. Visi sutinka, kad jam buvo pasiruošta gana silpnai. Silpniau nei 1830-1831 m. sukilimui, kuriame vyko ne tik partizaninis karas, bet kariavo ir reguliariosios kariuomenės. 1863-1864 m. sukilimo mūšiuose, vykusiuose visose buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, tik 10 proc. sukilėlių turėjo šaunamąjį ginklą. Didelė ginklų dalis, taip reikalinga sukilėliams, juos pasiekė tik 1864 m. pavasarį. Patį sukilimą planuota surengti 1863 m. pavasarį, tačiau imperinei valdžiai paskelbus apie rekrutų ėmimą Lenkijos Karalystėje sukilimas prasidėjo daug anksčiau – 1863 m. pradžioje (sausio 22 d.), žiemą. Sukilimo vadovybė Lietuvoje nuolat keitėsi. Iš pradžių sukilėlių ir Rusijos kariuomenės dalinių kova vyko permainingai, tačiau sukilėlių situacija stipriai pablogėjo po mūšio, įvykusio 1863 m. gegužės 7-9 d. netoli Biržų (prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių), kuriame buvo sumuštas Zigmanto Sierakausko būrys, o pats Sierakauskas suimtas ir vėliau pakartas. Po Z. Sierakausko būrio sumušimo sukilėliai Lietuvoje nebeturėjo bendro veiksmų plano.
Vis dėlto iki pat 1863 m. pabaigos dar veikė stiprūs sukilėlių būriai (kunigo Antano Mackevičiaus, Boleslovo Dluskio-Jablonovskio), kurie keletą kartų netgi įveikė carinės kariuomenės dalinius. 1864 m. pavasarį sukilėliai dar kartą suaktyvėjo, tačiau jų skaičius nebeprilygo 1863-iesiems.
Kraštai ar Skrebiškis?
Norėčiau trumpai aptarti vieną tų įvykių epizodą – sukilimo vado Zigmanto Sierakausko (slap. Dolengos) suėmimą, nes tai įvyko mūsų krašte.
Yra kelios versijos, kur 1863 m. gegužės 8 d. mūšyje prie Gudiškio kaimo sužeistą vieną iš sukilimo vadų Zigmantą Sierakauską nugabeno sukilėliai. Viena – Skrebiškio dvaras, antra – Kraštų dvaras. Kad Sierakauskas buvo suimtas Kraštų dvare, yra rašiusi istorikė Ona Maksimaitienė. Turbūt ja remdamiesi apie sukilimą rašę Jonas Kazragis (2013 m. žurnale „Karys“) ir buvęs Biržų muziejaus direktorius Algimantas Baublys savo straipsniuose taip pat mini Kraštų dvarą. Savo knygoje rašydama apie Sierakausko suėmimą O. Maksimaitienė remiasi Vilniaus apygardos karinių veiksmų žurnalu (Журнал военных действий Виленского военного округа). Tačiau pats Sierakauskas tardomas Teismo departamento Vilniaus karinės apygardos kariuomenės štabo byloje (Дело штаба войск Виленского военного округа судного отделения о капитане Сераковском) nurodo, kad sužeistas gulėjo Skrebiškio palivarke. Iš to meto amžininkų ir sukilimo liudininkų prisiminimų, pvz., Jokūbo Geištoro ar Sierakausko žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės, matyti, kad Sierakauskas gulėjo ne pačiame Skrebiškio dvare, o palivarke (kažkuriame iš pastatų).
Iš amžininkų ir sukilimo liudininkų prisiminimų
Sužeistas Zigmantas Sierakauskas perdavė vadovavimą Liaskovskiui, atsisveikino su kariuomene ir, vieni sako, kad buvo nuvežtas, kiti sako, kad nuneštas ant savo ištikimosios kariaunos rankų į miško gilumą, į Komorovskių Skrebiškio palivarką miško glūdumoje. Sužeistąjį lydėjo gydytojas Tšaskovskis, asmeninis adjutantas Jaroslavas Kosakovskis, komisaras, gydytojas Juozapas Koscialkovskis ir dešimt ištikimų būrio karių. Anot Jokūbo Geištoro, Sierakauskas norėjo, kad Jaroslavas Kosakovskis vyktų į Ratkūnus pas giminaitį Antaną Komarovskį (ponia Komarovskienė buvo Jaroslavo pusseserė) ir taip išsigelbėtų, bet šis nesutiko. Sierakauskienė savo prisiminimuose rašo, kad „Sierakausko bendražygis (Panemunės dvaro savininkas – aut. pastaba) komisaras daktaras Juozapas Koscialkovskis (1833-1895) netoli Skrebiškio turėjo netikrą brolį Ildefonsą Koscialkovskį (~1811-?), Kraštų dvaro savininką, pas kurį tris kartus (Geištoras rašo, kad tik du) siuntė Sierakauską lydėjusius sukilėlius ekipažo ir arklio, tačiau Ildefonso žmona Sofija akiplėšiškai atsisakė patenkinti atkaklius jų prašymus. Galiausiai Juozapas Koscialkovskis pats ten nuvyko ir jėga paėmė ekipažą ir arklį. Apie pusę aštuonių ekipažas atvyko. Jaroslavas Kosakovskis pasakojo, kad įėjęs į kambarį ir pamatęs neramiai miegantį Zigmantą pajuto gailestį ir laukė, kol pabus pats. Taip prabėgo pusvalandis. Pabudo, bet tuo metu, kai maskoliai apsupo dvarą.
Sukilėliai šaukė: „Išdavystė! Išdavystė!“
Kuomet Juozapas paėmė ekipažą, Ildefonso Koscialkovskio žmona nuskubėjo pas ispravniką (policijos viršininką) Boleslovą Siesickį, kur tuo metu buvo generolas Ivanas Ganeckis (taip pasakojo Siesickio žmona) ir verandoje gėrė kavą, kai ji pasirodė. Ildefonso žmona, nepaisydama šalia esančio generolo, garsiai šaukė prašydama ispravniką, kad šis neverstų jos atsakyti už ekipažą ir arklius sužeistajam Dolengai, kuris šiuo metu yra Skrebiškyje pas Komarovskius. Ganeckis pasišalino duoti įsakymo tuojau pat suimti Sierakauską.“
Prie viso to dar galima pridėti, kad Kraštų dvaro savininkas Ildefonsas Koscialkovskis represijų neišvengė. Apkaltintas maisto tiekimu sukilėliams, administracine tvarka ištremtas į Permės gub., gyveno Buinske, Samaroje. Po ketverių metų (1867 m.) gavo leidimą gyventi Lenkijos karalystėje.
Painiava dėl dvarų
Pagal 1841 m. revizijos duomenis Ukmergės pavieto Kvetkų parapijoje buvo keletas Komarovskių valdų: Gikonių palivarkas priklausė poručikui Filipui Komarovskiui (112 žmonės), Paravės palivarkas – Ukmergės vicemaršalkai Pranciškui Komarovskiui (206 žmonės), Roviškio palivarkas – žemės teismo teisėjui Juzefatui Komarovskiui (219 žmonės), Skrebiškio palivarkas Antanui Komarovskiui (134 žm.). Taigi Skrebiškio dvaras XIX amžiaus viduryje priklausė Antanui Komarovskiui. Kraštų dvaras buvo dvarininkų Koscialkovskių valda. Biržų muziejuje yra saugomas detalus pono Ildefonso Koscialkovskio 1856 m. Kraštų dvaro planas (žemėvaldos planas) ir jį lydintis Kraštų dvaro geometrinis (žemės matavimo) inventorius, kuriame yra paminėtas ne tik dvaro savininkas Ildefonsas, bet ir kaimynas Antanas Komarovskis, tiesa, kaip Ratkūnų dvaro savininkas. Taigi, kam kuris dvaras tuo metu priklausė, kaip ir aišku, nors ir čia yra buvę painiavos, kadangi pagal 1856 m. Ildefonso Koscialkovskio Kraštų dvaro plano inventorių šiam dvarui priklausė Skrebiškių kaimas, kuris buvo didžiausias dvaro kaimas. Jame buvo koplyčia ir kapinės (Skrebiškių kaimo koplyčia pašventinta 1847 m.). Tačiau Koscialkovskiams priklausė kaimas, o ne dvaras, kuris jau yra tolėliau ir nuo Kraštų dvaro, ir nuo Skrebiškio kaimo.
Iš viso to galima daryti išvadą, kad sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas (Dolenga) buvo suimtas grafams Komarovskiams priklausančiame Skrebiškio dvare, o tiksliau, kažkuriame iš dvaro palivarko pastatų.
Violeta Paunksnytė-Gailiūnienė
Eglės Stravinskaitės nuotr.
