Pirmojo pasaulinio karo apkasai kalnuose yra tarsi žaizdos, bjaurojančios atšiaurų kalnų grožį.
Tai žemėje išrausti praėjimai, landos, įvairios angos, jas dengiantys plokšti stogeliai, mažos patalpėlės su langeliu, pro kurį prasišviečia gabalėlis dangaus. Čia galima rasti tų beprotiškų įvykių liekanų: aprūdijusių skardinių, antklodžių skiaučių, maišų, dėžių nuolaužų, vieną kitą aprūdijusį kulkosvaidį.
Viename niūriame apleisto apkaso kampe pusiau užbertas žvyru ir šiukšlėmis gulėjo kareivio šalmas. Pajuodęs nuo rūdžių, aplamdytas.
Ant to šalmo nežinomas kareivis lenktiniu peiliuku buvo išraižęs žodžius: ,,Mama, jei galėsiu – grįšiu.“
Ne pergalės himnus, ne grasinimus priešui, bet tik šį pažadą motinai tarsi maldą.
Gyvenime, kaip ir kare, šūktelime: ,,Mama, jei galėsiu – grįšiu.“
Tai kiekvienos dienos malda: ,,Dieve, aš atvykstu.“
Kunigas Vidmantas Kareckas
