Karas gimdo naujus karus. Šiandien klausimas – kas toliau? – skamba kur kas tragiškiau nei dar prieš kelias dienas. Kur dar išvysime raketų lietų ir žemė nusidažys krauju?
Karas panašus ir į gaisrą, kuris vis plečiasi, ir dar paskui ilgai liepsnoja žmonių širdyse, net po to, kai nutyla pabūklai.
Mano pirmoji mintis, išgirdus apie teroristų karą prieš Izraelį: „Visos kvailystės ir niekšybės, kurias tik niekšai gali padaryti, bus padarytos.“ Priklausomame nuo tuštybės ir neapykantos pasaulyje tenka judėti dugno link, o mums visiems tikėtis, kad tas dugnas nereikš pasaulio susinaikinimo.
Klaikiausias vaizdas – šimtai nužudytų žydų šventiniame koncerte dykumoje, netoli Gazos sektoriaus sienos. Paprasčiausiai sušaudyti. Rašistai turi „talentingus“ mokinius.
Esu įsitikinęs, kad „Hamas“ teroristai suklydo ne mažiau kaip Putinas.
Jei iki dabar dar galima buvo baisėtis ne tik „Hamas“ ir panašiais teroristais, bet ir keikti Izraelio politikų kietakaktiškumą, gailėti paprastų palestiniečių ir laužyti galvą, kaip subtiliau sudėlioti visus politinius akcentus šiame regione, tai po dabartinio raketų lietaus ir prievartautojų, žudikų barbarų įsiveržimo galiu tvirtai sakyti, kad viskas tapo absoliučiai vienareikšmiška.
Esu įsitikinęs, kad „Hamas“ teroristai suklydo ne mažiau kaip Putinas. Panašu, jie tikėjosi masinio palestiniečių sukilimo. Jie tikėjosi įbauginti ir demoralizuoti. Smogė klastingai ir skaudžiai. Veikė daug kartų profesionaliau nei rašistų orda invazijoje į Ukrainą. Tačiau, neabejoju, Izraelis iškovos triuškinančią pergalę. Visame regione prasidės pokyčiai ir, net turiu vilties, radikalios permainos laukia Irane. Tačiau šiandien Izraelyje ir Gazoje netyla raudos ir yra tūkstančiai aukų. Labiausiai tikėtina, kad didžiausi pralaimėtojai bus palestiniečiai. Taip jau yra, kai tau pradeda atstovauti teroristai.
Vakarų lyderiai kiek užsimiršo ir pradėjo jaustis „gelbėtojais“ ir laukti padėkų, nors iš tiesų mes gelbėjam tik patys save ir turime būti labai dėkingi ukrainiečiams, kad jie lieja kraują vietoj mūsų.
Ar karas Izraelyje užgožė Ukrainos tragediją? Suprantu, kad ukrainiečiams dabar sudėtingas laikas. Okupantai žudo ir griauna infrastruktūrą, ruošdamiesi sekinančiam karui, visas viltis siedami su tuo, kad Vakarai paliks ukrainiečius vienui vienus. Pasaulio informacijos sraute vyrauja naujienos iš Izraelio ir daugelį mažiau šokiruoja kraujuojantys Ukrainos miestai. Tačiau tvirtai tikiu, kad tai sutemos prieš aušrą. Jaučiu, kad dabar Ukraina vėl žengia į naują etapą, kuriame turi pirmiausia sau pasakyti, kad yra nenugalima ir galinga. Tokia, kokia buvo karinės invazijos pradžioje ir nubloškė okupantus atgal. Paskui prasidėjo laikas, kai itin akcentuota priklausomybė nuo Vakarų paramos. Pastaroji buvo ir išlieka itin svarbi. Tačiau patys ukrainiečiai pradėjo galvoti, kad jų galia beveik visiškai priklauso nuo Vakarų karinės paramos gausos ir greičio. Vakariečiai delsė, ukrainiečiai skaudžiai išgyveno. Paskui pradėta kalbėti, ar ukrainiečiai pakankamai efektyviai išnaudoja ginklus, net atsirado tuntas vertintojų – ar gerai jie puola, ar pakankamai greitai, ar teisinga kryptimi ir t.t. Dar vėliau vis stiprėjo nerimas, kad parama senka, o Putinas piktdžiugiškai pareiškė, kad be Vakarų paramos Ukraina tą pačią akimirką žlugs.
Net nekeliu klausimo – ar mes turime tęsti paramą Ukrainai? Be jokios abejonės. Ar Vakarų parama yra esminė? Nuo jos itin didele dalimi priklauso Ukrainos situacija ir karinių veiksmų efektyvumas. Tačiau esu įsitikinęs, kad Ukraina buvo, yra ir bus galinga. Ji tikrai nepasiduos ir nepralaimės. Aišku, be Vakarų paramos ar jai mažėjant, Ukrainos kariams kils naujų sunkumų ir bus kur kas daugiau aukų, karo siaubas užsitęs ir visa tai turės destruktyvius padarinius visam pasauliui, tačiau patys ukrainiečiai spręs savo ateitį ir tik jie pasakys, kada ir su kuo, dėl ko jie derėsis. Kodėl tai labai svarbu? Nes, mano galva, Vakarų lyderiai kiek užsimiršo ir pradėjo jaustis „gelbėtojais“ ir laukti padėkų, nors iš tiesų mes gelbėjam tik patys save ir turime būti labai dėkingi ukrainiečiams, kad jie lieja kraują vietoj mūsų.
Kas toliau? Nežinau. Tačiau tvirtai žinau, kad šiandien padorūs žmonės turi būti kartu su Izraelio ir Ukrainos žmonėmis.
Z- propagandistai ir Kremliaus gyventojai džiūgauja dėl tariamo terorizmo triumfo Izraelyje. Itin skaudu ir pikta matyti į Europą emigravusių arabų džiaugsmo šokį. Jiems labai patiko raketų lietus. Jų manymu, tai islamo pasaulio triumfas? Pasaulio, iš kurio pabėgo į Europą, apeliuodami į vakarietišką žmonių teisių sampratą, bet patys širdyje ją niekindami? Labai nenoriu, kad visa tai peraugtų į naujas įtampas su imigrantais Vakaruose, tačiau čia labai daug kas priklauso ir nuo jų pačių.
Kas toliau? Nežinau. Tačiau tvirtai žinau, kad šiandien padorūs žmonės turi būti kartu su Izraelio ir Ukrainos žmonėmis.
Andrius Navickas, Seimo narys
