Tokia išmintimi dalijasi 88-erių aktyviai gyvenantis p. Vincentas. Vabalninko apylinkėse, ko gero, retai kuris bent jau iš matymo nepažįsta Vincento Skaparo. Nors senjoro gyvenimas jau kupinas įvairiausių patirčių ir nutikimų, tačiau jo gyvenimo istorijos puslapiai kasdien pildosi toliau. Nepaisant solidaus amžiaus, pono Vincento vis dar pilna visur. Žiemą jį galima sutikti medžioklėje, jis dažnas svečias miške, o sušilus orui prasidėjo ir darbai sode.
Vabalninko krašto žmogus
Vincentas Skaparas – tikrų tikriausias Biržų, o tiksliau, Vabalninko krašto žmogus. Vaikystėje gyveno kaime arčiau Panevėžio, vėliau daug metų sodyboje Meilūnuose, o dabar šeimininkauja bute pačiame Vabalninke.
„Sodybose gyvena vaikai. Man name tvarkytis jau gal šiek tiek per daug reikalų – ir aplinką tvarkytis, ir malkų ruoša. Bute viskas paprasčiau, galiu skirti laiko tam, kam reikia, ir tam, ką mėgstu“, – sakė V. Skaparas.
1936 metais gimęs vyras gerai pamena ir karo metus.
Nors jis tuomet dar buvo vaikas, bet tokie įvykiai taip stipriai žmogui įsirėžia į atmintį, kad net ilgi metai atsiminimų ištrinti nepajėgūs. Apskritai p. Vincentas labai gerai prisimena jaunystę – tiesiog datomis chronologine tvarka prisimena įvykius, tarsi jie būtų įvykę ne prieš 70 metų, o tik prieš keletą metų.
„Įsiminė tas karo laikotarpis. Frontas pro mus nėjo, tačiau pro kaimą ir sodybą vis praeidavo pavieniai kareiviai su ginklais. Žmonės juos plehavičiukais tada vadino. Jie sakydavę iš Subačiaus namo į Pasvalį einantys. Iki karo visi laisvai sau gyveno. Po to užėjo rusas, vokietis. Įdomu tai, kad prie vokiečio tiems, kas mažai žemės turėjo, tai pridėjo. Mums patiems beveik šešis hektarus pridėjo. Kam papasakoju, tai mažai kas tiki, kad taip būti galėjo. Bet neilgai tą žemę pavaldėm, nes į kolūkius teko žmonėms išeiti“, – kalba V. Skaparas.
Dirbti pradėjo anksti
V. Skaparas – ilgametis eigulys. Miškas jam tarsi antrieji namai. Miške dirbti jis pradėjo dar būdamas 12 metų. Tai buvo miško sodinimo padedamieji darbai. Po to kiek ir gamyboje teko darbuotis. Tiesa, per ilgus metus jam teko ir visokios kitokios darbinės patirties įgyti.
„Iš pradžių Stumbriškyje prie medžio ūkio dirbti teko. Žinote, kokia alga buvo? Ogi 27 rubliai. Žiemą gamyba, o vasarą priešgaisrinis budėjimas ir sandėlio priežiūra. Kas sovietmetį pamena, tai jau daug ką pasako, jei prie sandėlio dirbai. Jeigu vienas kitas kubas į Panevėžį ar Pasvalį išvažiavo, tai niekam tas neįdomu buvo. Bet užtai pavalgyti nusipirkti jau galėjom“, – prisiminimais dalinosi senolis.
Į sovietinę kariuomenę V. Skaparas buvo pašauktas 1955 metais. Taip sutapo, kad jam tarnaujant buvo įvesti tam tikri pakeitimai ir jam tarnauti teko tik dvejus metus.
„Iš pradžių tarnavau Archangelske, bet kaip tik išėjo įsakymas dėl tarnavimo sutrumpinimo. Po to perkėlė į Murmanską – visai prie rubežiaus su Norvegija.
Pasakė, kad šalta bus, bet tik metus kentėt tereikės. Koks džiaugsmas tada buvo, kad anksčiau namo paleis“, – prisiminė pašnekovas.
Grįžęs iš armijos 1957 metais p. Vincentas ir prekyboje pasidarbuoti spėjo, kol kaimynas į kolūkį dirbti ant belaruso pavadino. Sakė bent jau užsidirbti normaliai galėsiąs. Juo labiau kai ir šeimą 1960 metais jaunas vyras sukūrė. Nuotakos toli neieškojo – vedė kaimynę.
„Su traktoriumi pradirbau iki 1967 metų. Uždirbti pavyko ir gal būčiau ir ilgiau pradirbęs, bet amoniakas ir herbicidai sveikatai savo davė. Skrandyje visiškai negerai pasidarė. Pas gydytojus lankytis pradėjau, visi sako, kad tyrimai rodo, jog sveikas. Po to vienas daktaras žydas privataus vizito Panevėžyje metu pasakė, kad, jei noriu gydytis ir pasveikti, tai pirmiausia turiu traktorių į šalį padėti. Pasitariau su žmona ir darbo kolūkyje atsisakiau“, – sakė V. Skaparas.
Sugrįžimas į mišką
Į mišką dirbti V. Skaparas grįžo 1961 metais, o darbą susirasti padėjo pažintys ir mokėjimas bendrauti, sutarti.
„Su vienu girininku išsikalbėjom, tas padejavo, kad nebėra kam miško prižiūrėti. Taip man eigulio darbą pasiūlė, nes miške dirbęs buvau.
Tik sąlyga buvo, kad dirbant ir mokslus pabaigt reikės. Sutarėme, darbą gavau, o Kaune meistrų kursus baigiau“, – pasakojo V. Skaparas.
Į miško kirtimą jis žiūri profesionaliai ir laiko tą būtinybe. Nepatinka ir neramina tik tai, kad plyni kirtimai vyksta ir viskas iš eilės kertama.
„Brandų mišką reikia kirsti, kas iš to, kad šimtamečiai medžiai pūti pradės. Tik jei seniau atvejiniai kirtimai būdavo, medžiai atrenkami, tai dabar kombainas įvažiuoja ir pliekia viską iš eilės. Būdavo linijos kas 24-30 metrų, nedideli traktoriai įvažiuodavo, po 1-2 medžius traukdavo, miško neišvažinėdavo, nesugadindavo. Dabar technika kita, klausimas, kaip ten kas į tą miško tausojimą žiūri“, – sakė eiguliu iki pat pensijos – 1996 metų – dirbęs vyras.
Į mišką p. Vincentas dažnai užsuka ir dabar, patinka pavaikštinėti, pagrybauti. Seniau žvėrių ragus rinkdavęs, daug jų turėjęs, bet išdalinęs.
„Turiu ir savo miško, traukia mane jis. Galima sakyti, esu tam tikra prasme miško žmogus“, – kalba patyręs eigulys.
Nemėgstamiausias gyvūnas
Medžioklė – vienas iš p. Vincento hobių, kuriuo jis užsiima ir dabar. Tik jau rečiau nei seniau. Labiausiai jam patikdavo po laukus, pievas vaikštinėti, kokį kiškį sumedžioti. Dabar jis dalyvauja tik varominėse medžioklėse.
„Girdžiu vis dejavimų, kad smulkių žvėrelių nebėra, pievas ragina atkurti. Pirmiausia reikėtų gandrų skaičių sumažinti. Jie – didžiausi smulkiųjų žvėrelių naikintojai. Kitur kaip plėšrūnai pripažinti, o pas mus – nacionalinis paukštis. Pilnos pakelės gandralizdžių. Naikina jie viską iš eilės. Teko savo akimis matyti, kaip du gandrai stirniuką užkapoja. Galėjo tas nacionalinis paukštis kokia kregždutė ar karvelis būti. Burkuoja sau, niekam didelės žalos nedaro“, – svarsto ilgametis medžiotojas.
Per daugiau nei šešiasdešimt metų visokių laimikių būta. Daug trofėjų išdalinta, o namuose ant sienos kaba tik didžiausi trofėjai – 850 kg svėrusio briedžio ragai, didelės, aukso medaliu įvertintos šerno iltys ir dar keletas kitų.
Be medžioklės, senjoras mėgsta ir žvejybą, ir grybauti. O kadangi dar ir automobilį vairuoja, tai ir Pasvalio baseine nusimaudyti neretai nuvyksta.
„Automobilyje jaučiuosi puikiai. Kaip kokioje laiko mašinoje, visiškai amžius nesijaučia“, – sako nemenko stažo vairuotojas.
Visko užtenka
Skųstis p. Vincentas neturi kuo ir kada – sveikata nebloga, o pensijos pragyvenimui visiškai užtenka.
„Seniau visko daugiau reikėjo, buvo ir labai sunkių laikų. Teko ir bizniu užsiimti – pomidorus auginti, į Latviją vežti. Tikrai daug dirbti reikėjo. O dabar viskas ramiau. Nors pensija nėra didelė, bet jos pragyventi man visai užtenka. Daržovių užsiauginu, progai esant alaus gero pasidarau. Be jokio cukraus, kurio išvis beveik nenaudoju. Ištirti savo alų nuvežęs buvau, tai man sako, kad vaistai čia, o ne alus. Aišku, viskas turi būti saikinga. Seniau kas antroje sodyboje alų darydavo. Dabar aludarių nebedaug, bet yra tokių, kurie tradicijas išlaikę ir tikrai labai gerą alų daro“, – pasakojo vabalninkietis.
Geros sveikatos ar laimės recepto p. Vincentas neturi, tik pataria visiems nesėdėti rankų sudėjus ir kažko laukti. Būtina pačiam kažką veikti ir judėti. O tada ir dienos prasmingesnės, ir tos laimės bus daugiau.