Gydytojas chirurgas Jurgis Mečys Trepkus. Pašnekovas, iš karto pasakęs, kad turi labai mažai laiko pokalbiui ir konkrečiai paklausęs, kiek laiko truks mūsų pasikalbėjimas. Taip tarsi buvo nubrėžtos pašnekesio ribos.
Laikas tirpo, kėsindamasis trinti linijas, už kurių – trumpais emociniais blyksniais perliejamas vyriškas santūrumas, ištikimybė profesijai, pagarba kitam žmogui ir neatšaukiamam laikui. Jo karuselėje – neišsipildžiusi gydytojo jaunystės svajonė apie aviaciją, babos lūkesčiai regėti anūką kunigą ir pasirinkimas būti gydytoju chirurgu.
„Iš prigimties esu chirurgas“, – santūriai šypsosi pokalbiui prišnekintas gydytojas Jurgis Mečys Trepkus. Jam 2025-ieji dvigubai jubiliejiniai – asmeninės 75 metų sukakties ir 50 gydytojo darbo metų Biržuose. Kauno rajone, Babtuose. užaugęs J. M. Trepkus į Šiaurės Lietuvos rajono centrą atvyko 1975-aisiais, ką tik baigęs studijas Kauno medicinos institute. Tais pačiai metais veiklą pradėjo ir naujoji Biržų ligoninė.
Gydytojas chirurgas daugiau nei 40 metų operavo, budėjo naktimis, 20 metų vadovavo ligoninės Chirurgijos skyriui. Prieš keletą metų dar konsultavo pacientus Šeimos gydytojų centre.
„Dabar aš dirbu bagadelnioje“, – dar prieš susitikimą pasakė Biržų ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje dirbantis gydytojas Jurgis Mečys Trepkus.
„Bagadelnia“ – Šiaulių dramos teatro spektaklis. Sukurtas pagal senelių globos namų gyventojų pasakojimus, kuriuos maždaug metus kaupė spektaklio režisierius ir dramaturgas Aleksandr Špilevoj. Pasak jo, „Bagadelnia“ – apie dangaus prieangį ir apie žmones, kurie yra labai arti to, ką galime vadinti Dievu arba kosmosu.
– Jūs, aišku, matėte šį spektaklį?
– Be abejo.
– Kalbėkimės apie tai, kam atidavėte didžiausią dalį savo gyvenimo ir veiklos metų.
Operuojantis gydytojas kone prilygsta Dievui, jo rankose – žmogaus gyvastis. Studijuodamas pasukote į chirurgiją – pašaukimo, didelio pasiaukojimo ir rūpestingumo reikalaujančią sritį. Kas pastūmėjo į tokį beprotiškos atsakomybės pasirinkimą?
– Pavyzdys buvo mano mokytojai. Tai garsūs chirurgai A. Stropus, A. Dumčius, K. Katilius. Jie ir sužavėjo. Jei ne chirurgija, galėčiau būti ir ginekologu – tai irgi su operacijomis susijusi sritis. Tačiau akušerio ginekologo kvalifikacija man netiko. Akušerija – atsakomybė už dvi gyvybes. Studijuodamas trejus metus dirbau greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. Teko priimti tris gimdymus – vieną namuose, du automobilyje. Patirta baimė, stresas mane ir „surišo“…
Būtinai noriu paminėti dar du savo mokytojus – vilniečius profesorius P. Norkūną ir A. Pronckų. Jie mane, jau dirbantį ligoninėje, išmokė daug gerų dalykų įvairiuose kursuose, seminaruose.
– Biržuose – pirmoji darbovietė?
– Pirmoji ir paskutinė. Prieš gaudamas paskyrimą buvau atvažiavęs apsižvalgyti. Mane sužavėjo gamta – upės, ežerai, baltos jachtos…
– Į Biržus 1975-aisiais atvykote su žmona?
– Jau buvau vedęs. Su Regina (istorijos mokytoja – red.) susituokėm 1973 metais. Biržuose gimė ir užaugo mūsų vaikai – Aida, Donatas, Paulius. Dukra – stomatologė, sūnūs rinkosi teisės studijas. Turime dvi anūkes.
– Jaunas gydytojas darbą pradėjote naujutėlėje Antano Dauguviečio vadovaujamoje ligoninėje. Kuo įsimintini buvo dabar jau istorija tampantys ligoninės klestėjimo metai?
– Su manimi tada atvyko būrys jaunų gydytojų. Tarp jų buvome ir chirurgai – aš, Rimantas Petrulis, Vytautas Šivickas.
Ryškus prisiminimas – budėjimai, ligonių gausa. Tada mes priimdavome po šimtą ar šimtą dvidešimt ligonių per dieną. Traumos, ligos… Ir nebuvo jokių eilių. Ligonius priimdavome iki 19 ar 19.30 valandos. Operacijų buvo labai daug. Geros darbo sąlygos, nauja operacinės įranga. Labai geras kolektyvas – visi darbuotojai vieni kitus pažinojome. Dabar tai vargiai vienas kitą beatpažįstame… Ir priežastis – ne metai. Gyvenimo būdas.
Labai visus sutelkė parkas. Vyriausiojo gydytojo A. Dauguviečio iniciatyva visų sodintas, kiekvienais metais garbingai plėstas. Be jokios prievartos, visiems ši idėja patiko.
Darbe nebuvo jokių kastų – aš bent jau nepajutau. Svarbu buvo dirbti, domėtis.
Tikros medikės iš pašaukimo buvo ir seselės. Kokiame skyriuje bedirbusios jos išmanė visas sritis. Apie tokius specialistus sakoma „plataus profilio“. Reiklumu sau ir kitiems pasižymėjo vyriausiosios seserys – ligoninės – Vanda Narkevičienė, operacinės – Aurelija Kaziliūnienė.
– Jus supo patyrę, gabūs ir be galo skirtingi chirurgai. Ko iš kiekvieno jų galėjote mokytis?
– Jonas Kirdeikis mokė neskubėti, apgalvoti kiekvieną detalę ir tik tada daryti. Ligoninei vadovavęs gydytojas chirurgas A. Dauguvietis buvo griežtas, matė ligoninės perspektyvą, mokė dirbti daug ir nebijoti darbo. Olgertas Kvedaravičius apdovanotas pedagogo gyslele. O tai jaunam žmogui buvo svarbu.
Svarbiausia, kad visi labai daug dirbome. Ketvirtis naktų – ne namuose. Per mėnesį būdavo 7-8 budėjimai. Ir tai nebūdavo šiaip pagulinėjimas, o darbas. Atvažiuodavo „greitoji“, tekdavo iš namų važiuoti į ligoninę padėti operuoti kitam gydytojui. Daug laiko teko ligoninėje praleisti.
– Vyriausiojo gydytojo A. Dauguviečio mirtis atnešė daug pokyčių?
– Jis turėjo prisiėmęs didžiulę atsakomybės naštą, kurią staiga teko pasidalyti visiems… Ir patarimo nebuvo iš ko sulaukti – iš Dangaus juk nesulauksi. Reikėjo spręsti ir atsakomybės imtis patiems. Dirbau skyriaus vedėju, ir jeigu tik kas neaiškaus – viskas į mano pusę. O aš nebeturėjau kam tos atsakomybės pastumti.
– Apie Jus sakoma – padorus žmogus.
– Padorus – nepadorus, Dievas sprendžia.
– Chirurgų darbas – ypač stresinis. Kas padėdavo „perkrauti“ mintis po darbo?
– Laikas. Praeina diena, dvi po operacijos, ligonis jaučiasi gerai, tai ir rimsti… Nešaudžiau, bet pažvejodavau. Ir dabar norėčiau, bet sveikata sako savo…
– Teko išgyventi profesinius konfliktus – su vadovais, kolegomis ar pacientais?
– Nė viena valdžia nesiskundžiau. Svarbu, kad netrukdytų dirbti. Gal kam ir trukdo, man – ne. Juk nepasitenkinimas dažnai būna pačiuose žmonėse. Prisikuria jie dirbtinių „kliauzių“, bumba, kažko ieško. Trukdo ir sau, ir kitiems.
– Sakote praktiškai neturėjęs konfliktų su pacientais. Nuo ko priklauso santykis su ligoniu?
– Reikia mokėti žmogų išklausyti. Nesvarbu, kiek tai užimtų laiko, – privalai neskubėti, išklausyti, kartojo Biržuose dirbęs gydytojas infekcionistas Vaclovas Liorentas.
Manau, tu pasirenki pats, ar konfliktuoti, ar žmogų priimti tokį, koks jis yra.
– O jeigu reikia pranešti apie neišvengiamą operacijos būtinybę?
– O čia jau reikia mokėti įtikinti, motyvuoti. Baisiausia būna pasakyti ir skausmingiausiai žmogaus priimama žinia, kad reikia nupjauti koją… Neleidžia to daryti, o kai vėliau sutinka – būna per vėlu.
– Kaip namie turi jaustis operacinėje ypatingą statusą turinčio gydytojo žmona Regina, kurios vardas reiškia „karalienė“? Kokiomis savybėmis apdovanota moteris, su kuria jau daugiau nei 50 metų esate kartu?
– Kantrybe. Jos reikėjo, kad kartu gyventume, kai mano naktys ir mintys dažnai būdavo darbe. Dabar mes jau 23 metus gyvename dviese sodyboje, kurioje Regina – karalienė. Jos žinioje žemė, gėlynai. Aš žolę nupjaunu, prižiūriu sodybą. Jei kyla ginčų, tai tik dėl buitinių reikalų. Esminių požiūrio skirtumų lyg ir nėra. Požiūris nei į tikėjimą, nei į gimines nesiskiria, o politika ji mažai domisi, tai apie tai ir nediskutuojame. Šiuo klausimu turiu savo nuomonę.
– Pokalbį pradėjome mintimis apie spektaklį. Teatras, knygos – kiek vietos šiems dalykams jūsų gyvenime?
– Labai mėgome teatrą – dažnai važiuodavome į Panevėžį, Šiaulius. Labai daug skaičiau mokslinės, biografinės, fantastinės ir kitokios literatūros. Iš knygų labai daug išmokau. Šiuo metu man prieš akis pasaulio žemėlapis su visomis šalimis, įvairių kraštų gamtos įžymybėmis, iš tų šalių kilusiais garsiais žmonėmis, knygų personažais ir herojais.
Kadaise žavėjausi Žiulio Verno knygomis. Tarp labiausiai patinkančių rašytojų – Nikolajus Gogolis, Remarkas, Hemingvėjus. Periodiškai skaitoma knyga – Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
Skaičiau ir dar ne kartą skaityčiau Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Bandžiau skaityti Šventąjį Raštą – neprilipo. Matyt, dar esu nedaaugęs…
– Galiu pajuokauti – gal nėra kam jūsų į tikėjimą atvesti?
– Niekur manęs nereikia vesti. Aš jau atvestas.
– Tiesa, kad jaunystėje grodavote pučiamųjų instrumentų orkestre bažnyčioje?
– Ne tik bažnyčioje, bet ir laidotuvėse, vestuvėse. Tai buvo Babtų miestelio muzikantų entuziastų būrelis. Studijų metais grojau Kauno medicinos instituto pučiamųjų instrumentų orkestre.
– Ligoninės Slaugos skyriuje kartu su terapeute Austra Mačioniene dirbate du chirurgai – Jūs ir vedėjas Leonidas Sologubovas. Puikūs gydytojai ir žmonės. Net ir sunkiausiems pacientams bei jų artimiesiems svarbu, kad esate čia. O ar sunku pakelti čia tvyrančią nuotaiką?
– Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad lengva. Tai yra logiška gyvenimo baigtis ir esu dėkingas, kad dar galiu čia dirbti. Namuose būtų sunku ištverti kasdienybės rutiną ir tuo pačiu senatvės jausmą, nejausti į kraują įaugusios veiklos… Jei gyvenime tektų rinktis iš naujo, nieko nekeisčiau.
– Kokių dalykų labiausiai nemėgstate?
– Pamokslavimo. Pamokslų galiu paklausyti bažnyčioje, kai nueinu.
– Kaip manote, ar išliks Biržų ligoninė?
– Sienos dar tvirtos, stogas naujas uždėtas. O kas ten viduje, tai Dievas žino.
