Šiandien minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną vyksta įvairios diskusijos apie spaudos laisvę ir jos reikšmę. Ir „Šiaurės rytų“ pašnekovai kalba apie šiandienę spaudos būklę Biržų krašte.
Mes, tos spaudos atstovai, stengiamės išgirsti, ko iš mūsų laukiama, tikimasi. Tiesa, apie tai galvojame ne tik proginėmis dienomis. Matyti žmogų, jo klausytis ir stengtis jį suprasti – mūsų kasdienybė.
O šiandien – mūsų profesinė šventė, kurią, kaip žinia, reikia švęsti.
„Šiaurės rytai“ Spaudos atgavimo dieną sutinka jau 25-ąjį kartą. Redakcijoje yra žmonių, kurie čia nuo pirmųjų laikraščio leidimo dienų. Didžiąją profesinio gyvenimo dalį mes buvome kartu. Ir tas laikas mums – neįkainojamas.
Laikraščio leidyba – ne tik žurnalistų, bet ir kitų sričių specialistų komandinis darbas. Per ketvirtį amžiaus mūsų komanda nedaug keitėsi. Mus vienijo požiūris į profesiją – atsakomybė, sąžiningumas ir ištikimybė. Kartu praleisti metai išgrynino tai, kas svarbiausia, sunkiausiomis minutėmis mes visi žinojome, ką turime daryti.
Ir už tai esu be galo dėkinga.
Dėkojimus paprastai apsiveja banalybės. O jas mūsų redakcija „užuodžia“ per kilometrą ir dažnai negaili kandžių replikų. Todėl bandau įsivaizduoti kai kurių kolegų veidus, kai jie skaitys padėkas, rašytas nepataisomos cinikės.
Ir vis tik…
Skubu dėkoti (banalumą gal atpirks nuoširdumas?) kiekvienam redakcijos žmogui. Skubu, nes slystantis laikas primena, kad gali nespėti.
Ačiū vadybininkei Jolitai, kuri 2000 metų kovo 4-osios ankstų rytą pirmoji pasitiko „Šiaurės rytus“. Jos uždegta žvakutė tą tamsų rytą, man regis, tebešviečia mūsų nelengvoje, iššūkių kupinoje kelionėje. Ir įpareigoja.
Šiandien darbą pas mus baigia buhalterė Zita – kuriai skaičiai neužgožė žmogaus matymo. Jos nedidukas kabinetas buvo lyg išpažinčių kambarėlis – redakcija turėjo ir petį, ant kurio galėjo išsiverkti, ir širdį, kuri priimdavo kitų džiaugsmą. Turėjome išmintingą patarėją, į pagalbą skubančią bičiulę ir, žinoma, profesionalią darbuotoją.
Ji sakė nemėgstanti atsisveikinimų. Todėl ir neatsisveikinu – tik dėkoju.
O Vilmos priėmimo į darbą istorija jau apipinta legendomis. Vienintelė kliūtis ją įdarbinti buvo… išpuoselėta išvaizda. Tiesiog ji atrodė per graži gerai atlikti vadybininkės pareigas. Ačiū jai, kad mitą, jog gražuolės daugiau rūpinasi savo išvaizda nei darbu, paneigė su kaupu.
Maketuotoja Ina – jauniausia redakcijoje. Tačiau ji tvirtai laiko laikraščio „griaučius“. Jei kas nors pastebi estetiškai atrodantį „Šiaurės rytų“ laikraštį, tai yra Inos nuopelnas. Ji niekada neleido suabejoti gebėjimu atsakingai, kruopščiai, kūrybingai, o jei reikia, ir pasiaukojamai atlikti darbą. Ačiū už tai.
Ar vadybos studijas baigęs Simonas pakankamai komfortiškai jaučiasi dirbdamas sporto korespondentu? Kai beveik prieš 25 metus išėjo pirmasis „Šiaurės rytų“ numeris, jis, būdamas šešiolikmetis, laikraštį itin sėkmingai pardavinėjo. Kas žino, gal tai būsimasis „Šiaurės rytų“ vadovas? Kaip bebūtų ateity, jis redakcijoje labai reikalingas ir svarbus šiandien. Dėkoju, Simonai, kad čia esi.
Korektorė Jūratė Laisvūnė turbūt be darbo neliks niekada. Klaidų darome daug, vienos lįste lenda į akis, kitos slepiasi ir pasirodo tik kitą dieną, skaitant išleistą laikraštį. Sakoma, nuo klaidų niekas neapsaugotas. Bet nuo reakcijų į jas gelbsti humoras. Ačiū, laisvūne, už laiku ir vietoje laisvai paleistus žodžius, verčiančius nusijuokti.
Sunkiai įsivaizduojamas laikraštis be žurnalistės Jurgos. Tai žmogus, gimęs šiai profesijai. Jos straipsniai – laikraščio sunkioji artlerija. Šūviai taiklūs, kartais žeidžiantys, gąsdinantys. Tačiau imtis kriminalinių temų – tai kaip eiti į karą. Tą gali daryti tik labai drąsus ir stiprus žmogus. Ačiū už tą kovinę dvasią, kurią palaikyti yra žvėriškai sunku.
Alfreda ir Petras – redakcijos ašis, apie kurią sukasi vadybos, administravimo, ūkiniai darbai. Sykiu jie spėja rašyti tekstus. Nedvejodami lekia į pagalbą, jeigu jos kažkas šaukiasi. Ir 25 metus svajoja apie atostogas. Apie juos rašydama daugiau, rizikuočiau – šie žmonės pernelyg artimi, kad neįklimpčiau į sentimentus. Todėl užtektų juos pavadinti netipiškais „Šiaurės rytų“ savininkais. Dėkoju jums (likimui?) už tai, kad bendras verslas dar labiau sutvirtino mūsų kraujo ir dvasios giminystę.
Didelė laimė ir garbė dirbti su visais šiais žmonėmis.
Taigi, šiandien tikrai turime ką švęsti.
