Tęsiant pasakojimą apie iš Lietuvos futbolo II lygos turnyrinės lentelės dugno kylančią Biržų futbolo klubo vyrų komandą (klubas turi ir pernai susirinkusių moterų komandą), abi pasakojimo dalis jungia jau minėta lemtinga vieno iš biržiečio klaida. Po jos sekė pasiaukojantis, bet nepasiteisinęs ir patyrusių futbolininkų požiūriu nelogiškas antrojo vartininko Kornelijaus veiksmas. Komanda liko dešimtyje, o į vartus stojęs aikštės žaidėjas 11 metrų baudinio neatrėmė. Apmaudžiausia, kad, pasak „Širvėnos“ vadovo ir trenerio Vytauto Stanulevičiaus, kitose rungtynėse birželio 9 d. komanda liko be tikro vartininko, nes pagrindinis vartų sargas tądien negalėjo žaisti dėl kitų priežasčių. Tad į vartus treneriams teko statyti vieną iš aikštės žaidėjų. Skaitydami šias eilutes, futbolo mėgėjai, buvę Biržų sporto centro stadione, dar sekmadienį žinojo, kaip pasibaigė rungtynės su Kaunui atstovaujančia VJFM „Fortūna“.
„Širvėnos“ komandos įvarčių santykis po pirmųjų penkerių rungtynių buvo tiesiog katastrofiškas. To savotiško apšilimo antrojoje lygoje metu balandžio ir gegužės pradžios savaitėmis buvo stengiamasi pasaugoti pernelyg minkštą Biržų stadiono veją ir dėl to net ketverias rungtynes iš penkerių pirmųjų „Širvėna“ žaidė svetur. Be to, varžybų tvarkaraštis lėmė labai stiprius varžovus – Vilniaus „Žalgirio“, Širvintų stadione žaidžiančio FK TransINVEST ir Klaipėdos FC „Neptūno“ dublerius (komandas su raide B pavadinime – jie neleido biržiečių komandai įmušti nė vieno įvarčio, o tie varžovai įmušė į Širvėnos vartus atitinkamai 8, 6 ir 3 įvarčius).
Po penkių turų Biržų komanda buvo atsidūrusi Antrosios lygos dugne. Rikiavosi penkiolikti šešiolikos komandų turnyrinėje lentelėje. Teturėjo vienintelį taškelį (iš 15 galimų), iškovotą rungtynėse su telšiškiais po lygiųjų pirmose savo stadione prie Širvėnos ežero, ir labai nemalonų įvarčių santykį – 2:21. Žemiau buvo tik jau minėta „Fortūna“ su nuliniu taškų bagažu.
Tačiau dar kartą grįžkime prie rungtynių su FK „Saned“ Joniškio stadione. Prisimenu, kaip antro kėlinio viduryje dar kartą buvau prisėdęs prie V. Stanulevičiaus. „Širvėna“ pirmavo rezultatu 5:1. Abi komandos, kurios žaidė nuo 11 valandos, po vidudienio saulės ir aukštos temperatūros jau buvo gerokai pavargusios. Atrodė, kad priešininko žaidėjai pavargę labiau, nors jų gretose žaidė bent trys legionieriai iš juodosios Afrikos šalių. Biržiečiai kūrė vieną progą po progos. Atrodė, vėl prapliups įvarčiai, kaip jau buvo pirmajame kėlinyje. Tada ir tarstelėjau Vytautui, kad bus galima pasigerinti blogą komandos įmuštų ir praleistų įvarčių santykį. Maždaug tuomet vyko žaidėjų keitimai ne tik „Saned“ komandoje, bet ir „Širvėnos“ vienuolikėje. Gali būti, kad kažkuris iš tų keitimų buvo lemtingas. Nežinau, kuris žaidėjas prarado kamuolį lemtingomis sekundėmis, nes dar tik pradedu pažinti komandą in corpore, o atskirti žaidėjus galėsiu tik vėliau…
Ar su kamuoliu per ilgai užsižaidęs žaidėjas buvo ką tik įėjęs į aikštę, ar žaidė nuo rungtynių pradžios ir buvo pavargęs bei atsipalaidavęs, nes keliolika minučių varžovai tik gynėsi. Biržiečiai neišnaudojo kelių vadinamųjų šimtaprocentinių progų… Už tai teko sumokėti kainą, vertą psichologinio etiudo. Aš parašysiu trumpai. Vietoj įvarčių santykio pagerinimo turnyrinėje lentelėje, rezultatas Joniškyje nuo 5:1 tapo 5:3. Pabaigoje, nors žaista mažumoje (dešimtyje prieš vienuolika), Lukas Šimėnas dar vienu įvarčiu patvirtino „Širvėnos“ taktinį, individualų ir fizinį pranašumą – 6:1.
Tačiau vartininko Kornelijaus išvarymo iš aikštės ir 11 metrų baudinio mušimo momentais aistros „Širvėnos“ stovykloje kunkuliavo vos ne kaip Ispanijos ar Italijos futbolo rungtynių metu. Tik Joniškyje buvo nedaug žiūrovų… Už tai kai kurie vyrai sunkiai tvardėsi. Gelbėjosi ir rusiškais keiksmažodžiais. Per pusantro kėlinio nukalta graži pergalė tarsi apanglėjo. Ir aš žaidėjų dėl to rusiško paveldo nesmerkiu. Tai buvo psichologinė situacija, kurioje reikėjo vienokios ar kitokios iškrovos. Vienam tokia iškrova buvo žemėn tvoti marškinėliai, kitam – garsiai pasakyti lietuviški ar rusiški keiksmai… Trečias ilgai, nuleidęs galvą, kažką stengėsi įžiūrėti ant žemės…
Prisimenu vienas „Žalgirio“ rungtynes Vilniuje, po kurių aš (istorikas, atiminėdamas duoną iš žurnalistų) su dabartinės LRT pirmtakės diktofonu kalbėdamas su žaidėjais, treneriu Benjaminu Zelkevičiumi, žiūrovais po rungtynių buvau šalia futbolininkų. Įtampą, kuri slėgė vyriausiąjį trenerį po rungtynių, B. Zelkevičius slopino ar gesino, pridėdamas prie komentaro apie aikštėje labiau prasikaltusius žaidėjus ir tuo trumpučiu b…tj. Neapsieina be vieno kito riebesnio rusiško paveldo ir apkasuose Ukrainos vyrai, kovodami su Putino žudikų ordomis…
Po pergalės Joniškyje Širvėnos futbolininkai priartėjo prie dešimtosios pozicijos Lietuvos futbolo II lygos turnyrinėje lentelėje.
Stanislovas Buchaveckas
