Biržų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriuje atvejo vadybininku su psichikos ir (ar) intelekto negalią turinčiais asmenimis pusę metų dirbantis Edgaras Mockevičius jau suspėjo susidurti su iššūkiais. Tačiau jam labai smagu, kai mato, jog pagalba, kad ir iš lėto, neįgaliesiems praverčia ir parama veikia.
Gavo įkvėpimo
Intelekto negalią turinti jauna moteris niekada nebūtų įsivaizdavusi, kad ji dalyvaus kompiuterinio raštingumo kursuose užsienyje, o sugrįžusi gebės pamokyti ir kitus savo likimo draugus. Taip nutiko biržietei 22 metų Erikai.
Moteris į Estiją išvyko lydima Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus atvejo vadybininko Edgaro Mockevičiaus.
Negalią turinčiai moteriai didžiulį įspūdį paliko ne tik mokymai, bet ir sutikti panašaus likimo žmonės, kurie turi savo veiklas, kiti netgi dirba, yra daug pasiekę. Tai jai padėjo suprasti, kad siekti galimybių ir kaip galima savarankiškiau nėra neįmanoma.
Ši kelionė – viena iš ES struktūrinių fondų finansuojamo projekto suplanuotų paslaugų. Projektas „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų“ Biržų rajono savivaldybėje vyks penkerius metus. Jo tikslas – užtikrinti, kad su psichikos ar intelekto negalia esantys žmonės integruotųsi į visuomenę, būtų kuo savarankiškesni ir pajėgtų gyventi patys, kad jiems nereikėtų keliauti į valdiškus socialinės globos namus.
Atvejo vadybininkas orientuojasi į socialinių paslaugų organizavimą ir koordinavimą bei negalią turinčių žmonių palydėjimą, jų konsultavimą, tarpininkavimą. Taip pat vienas iš tikslų – mažinti artimųjų, globojančių ir prižiūrinčių asmenis, turinčius psichikos ar intelekto negalią, patiriamą psichologinę, emocinę, fizinę naštą.
Pagal projektui skirtas lėšas numatomos veiklos – specialios informacijos parengimas ir platinimas, mokymai, kursai, darbas su neįgaliųjų artimaisiais ir kt. Pastariesiems itin trūksta informacijos, kaip su tokiais žmonėmis bendrauti.
Iš pradžių žiūrėjo su nepasitikėjimu
Edgaras Mockevičius atvejo vadybininku dirba jau pusę metų. Jo klientas – nuo 18 iki 55 metų negalią turintis žmogus, kuriam nustatytas iki 55 procentų dalyvumo lygis.
Pašnekovas sako, kad šiuo metu daugiau nei pusę klientų yra vieniši vyrai. Jų artimieji dažniausiai būna išėję Anapilin arba patys neturi įgūdžių ar informacijos, kaip jiems padėti.
Neįgalieji dažnai turi ir priklausomybių, kurias sudėtinga suvaldyti. Tad nutrūksta tokių žmonių socialiniai įgūdžiai, atsiranda reikalų su policija. Paūmėjus ligai tenka išvažiuoti ir į psichiatrijos klinikas.
„Būtų geriausia, jog tokie žmonės pajėgtų su pagalba gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Tuomet jie išvengtų išvykimo į globos įstaigas, kur žmogus yra „išimamas“ iš visuomenės, ir daugiau yra rizikų nukentėti“, – sakė jis.
Juolab kad ateityje šių didelių socialinės globos įstaigų turėtų nebelikti. Bus siekiama, kad tokią negalią turintys žmonės gyventų savarankiškai arba padedami socialinių darbuotojų Grupinio gyvenimo namuose, arba Apsaugotuose būstuose. Tokius statyti planuojama ir Biržuose.
E. Mockevičius dirba su 21 negalią turinčiu žmogumi. Jis sakė, kad iš pradžių jo pasiūlymus padėti žmonės ar jų artimieji sutiko su nepasitikėjimu, nesuprato šio darbo prasmės.
Dirbant atvejo vadybininko veikla įgijo pagreitį, atsirado žmonių, kurie priėmė jo pagalbą. Pašnekovas džiaugėsi, kad noriai bendradarbiauja ne tik kolegos socialiniai darbuotojai, bet ir kiti Savivaldybės administracijos bei įstaigų specialistai. Jis labai intensyviai bendrauja su Socialinėmis dirbtuvėmis, kurias lanko 12 psichikos ar proto negalią turinčių darbingo amžiaus asmenų.
E. Mockevičius atmetė mintis, kad su tokiomis negaliomis dirbančių specialistų veiklos persipina. Žmogus patiria įvairiausių rūpesčių, jo gyvenime prisikaupę galybė problemų. Vieni specialistai jam padeda Socialinėse dirbtuvėse, kiti palydi į gydymo įstaigas, padeda susitvarkyti tam tikrus dokumentus, planuoti laisvalaikį ir kita. Tai ir yra atvejo vadyba, bendradarbiavimu grįstas procesas.
Neturi motyvacijos
Pasak E. Mockevičiaus, pagrindinė negalią turinčių žmonių problema – jie neturi motyvacijos gyventi visavertį gyvenimą. Kad žmogus gali tai padaryti, jam sunku suvokti, ypač jei daug metų sėdėjo kambaryje neišeidamas iš namų, o artimieji jam vis sakydavo, kad jis nieko nesugeba. Žinoma, tai didelė ir visuomenės atsakomybė.
Bėda ta, kad tokiems asmenims yra sudėtinga įsidarbinti. Kelios įmonės duoda darbo per Socialines dirbtuves, tačiau įdarbinti kol kas dar nėra galimybių.
Kas sudėtingiausia dirbant su tokiais žmonėmis? E. Mockevičius sakė, kad asmenys, turintys negalią, dažniausiai neišreiškia savo poreikių, sunkiai identifikuoja tikrąsias problemas.
Šie žmonės yra prisitaikę prie gyvenimo taip, kad nemato kitos gyvenimo perspektyvos. Tiesa, kartais poreikiai, kuriuos pavyksta išsakyti, yra neadekvatūs ir sunkiai įgyvendinami.
Tarkim, vienas žmogus nori, kad į jo gyvenamąjį būstą būtų įstatytos durys, nors pats namas netinkamas gyventi.
Gyvenamasis būstas ir jo trūkumas yra dar viena iš didesnių problemų. Socialinių būstų eilės juda lėtai. Žmonės dažniausiai nori gyventi kaime, ne bute, o tokių tinkamų asmens poreikiams būstų pasiūla gana maža.
Kartais atvejo vadybininkui tenka gesinti ir „gaisrus“.
Tarkim, vienam reikia padėti išvežti susikaupusias šiukšles, kitam padėti nupirkti namą.
Vienam žmogui teko padėti skubiai išsikraustyti, nes pasikeitė būsto savininkai. Tuomet radus laikiną būstą žmogų skubiai padėjo perkraustyti Širvėnos seniūnijos darbuotojai bei į pagalbą atskubėję savanoriai.
Pašnekovas sakė jau ne kartą sulaukęs žmonių, su kuriais dirba, padėkų. Net žinodamas, kad negali žmogui padėti, nes reikia daugybės resursų, žmogus dėkoja bent už rūpestį. Negalią turinčių žmonių širdys yra didelės, o jiems parodytas bent menkiausias dėmesys yra labai svarbus. Asmenims, turintiems intelekto ir psichikos negalią, labai daug reiškia būti visuomenės priimtiems.
„Iš visuomenės to ir tikimės, o visą likusį darbą nudirbsime mes“, – kalbėjo E. Mockevičius.
