Neseniai buvo toks Biržų miesto seniūnės atsimušinėjimas vietinėje spaudoje į vieno biržiečio skundą dėl nesutvarkyto paplūdimio. Necituoju nė žodžio iš to, kas buvo pasakyta vienoje ir kitoje pusėje, tačiau reziumė atrodė kažkaip taip – ko jūs iš manęs norite, sutvarkytas tas paplūdimys. Tai žinokite ne – nesutvarkytas paplūdimys, ne – net ne vienam biržiečiui tas užkliūva, ir ne – ne pirmi metai vis per tą patį.
Tad kodėl ne dabar yra laikas bent jau pabandyti suprasti, kas iš tiesų yra paplūdimys ir kam jis skirtas.
Ir pasakysiu jums – didžiausias mūsų paplūdimys yra blogiausia vieta (ir ne tik Biržų kontekste), bet kokį aktyvesnį poilsį prie vandens paverčianti kankyne.
Šie vaizdai, kuriuos užfiksavau birželio 9-ąją, nebuvo paskutinis lašas. Kantrybė ir viltis ne perpildė taurę, bet išseko prieš keletą metų, kai buvo „galutinai“ sutvarkytos mūsų visų ežero pakrantės. Po to ežeras nebe mūsų visų, o tvarka nebereiškia to, ką turėtų. Tai, ką mes darome su savo aplinka, yra labai plati tema, šiandien pakrapštysiu tik mažą pūlinuką.
Tą birželio vakarą veja prie paplūdimio buvo nupjauta. Atrodė tikrai pasistengta, lyginant kad ir, pvz., su žaliuojančia palei Astravo dvarą žole, kuri dar išvakarėse buvo labiau panaši į gaivališką romantiškai žydinčią pievą. Man tai savotiškai gražu – gamta bujoja, nors parką lankantys žmonės negali suvokti gamtos ir civilizacijos santykio. Ir vietoj to, kad pasigrožėtų, pradeda galvoti, kur nueina sumokėti mokesčiai. Bet paplūdimyje prie pilies yra tikrai tvarkinga – jokių priekaištų! Palei ežerą paplūdimio smėlyje mačiau tik porą stiklo šukių, skaidrią sulaužytą vienkartinę pakuotę – visa tai visiški niekai ir nekrito į akis, todėl skundai laikraščiuose apie prastą darbų organizavimą seniūnijoje man pasirodė tarsi bandymas užkabinti problemą, paliečiant ne tą aspektą.
Palikim seniūniją ramybėje – ji tvarkosi, kaip gali. Labiau kviečiu pagalvoti apie save (miestietį, tą, kuris naudojasi miesto erdvėmis poilsiui, verslininką, galbūt Savivaldybės darbuotoją, šuns savininką – kas bebūtume) – savo poreikius, lūkesčius, iniciatyvas ir savo atsakomybes.
Tą vakarą, kaip įprasta, dviračiu važiavau aplinkui lankomiausias Biržų vietas ir artėjau prie paplūdimio. Jausmas buvo beveik pasakiškas, gal net čiurlioniškai magiškas – pilies papėdė, tvarkingai patrumpinta žolė, šiukšlių nėra, žaidimų aikštelė vaikams tvarkinga ir tuščia, paplūdimyje irgi – nė vieno žmogaus (juokaujant apie dažno lietuvio norus – ko ne svajonė?). Tyla ir ramybė, šaltokas ežero vėjas valo galvą… Kokia gamta, koks sentimentalus šiaurietiškas saulėlydis į tuos ryškius debesis! Viskas labai gražu. Deja, net birželio pradžia šilumos neatnešė, todėl nešalta tik antims, kurių tolumoje mačiau nemažą pulkelį. Beje, tuos medinius namelius jos ignoruoja, joms patinka būti paplūdimio smėlyje, kur saulei pakaitinus tą patį turėtų daryti miesto svečių ir mūsų vaikai.
Pagal stilių paplūdimį galima būtų vadinti gamtos objektu, kur galima pasyviai žiūrėti, stebėti, geriausiu atveju grožėtis, bet nėra ką veikti. Beje, kaip ir didžiojoje daugumoje biržietiškų lankytinų objektų.
Nusprendžiu prieiti arčiau vandens, nors daugmaž žinau, ko tikėtis. Vis dėlto norėjau iš naujo patirti ir patikrinti savo pačios įžvalgas.
Aš tikrai mėgstu poilsį prie vandens. Ne vien paukšteliais grožėtis, bet ir pasinerti į vandenį, jame paplaukioti. Žinau daug vietų maudynėms Širvėnoj, Kilučių ežere, Apaščioj, žvyrduobėse. Ir pasakysiu jums – didžiausias mūsų paplūdimys yra blogiausia vieta (ir ne tik Biržų kontekste), bet kokį aktyvesnį poilsį prie vandens paverčianti kankyne. Įrodykite, kad yra kitaip.
Artėju prie vandens. Žengiu žingsnį nuo to pilko gražaus takelio į veją ir pėda, apauta medžiaginiu sportbačiu, panyra į vandenį. Bet aš žinojau, kad taip ir bus. Daug metų taip yra, tiksliau, neatsimenu, kad šioje vietoje būtų buvę kitaip, todėl nenustoju stebėtis, kodėl negirdžiu, kad žmonės tuo skųstųsi. Nejaugi žmonėms tai patinka? Aplinkos specialistai geriau paaiškintų, bet man atrodo, kad maždaug ten, kur poilsiautojams būtų patogu pasitiesti dekučius ar pasidėti daiktus, yra žemesnė vieta, kur palijus kaupiasi vanduo. Turbūt ir gruntas nepakankamai pralaidus. Negaliu garantuoti, bet lyg ir atsimenu, kad prieš kokius 8-9 metus į šią vietą buvo vežami sunkvežimiai žemių, tuo pat metu lyg ir buvo remontuojamas plentas tarp Biržų iki Raubonių. Ką turėjo pakeisti tas gruntas, jeigu situacija nepasikeitė – kaip buvo „pelkė“, taip ir liko. Gal nepakako, gal netinkamas gruntas…
Prieinu smėlį prie pat vandens. Na ir jis čia kažkoks tikrai keistas. Labiau purvas negu smėlis, nes į jį nesigeria vanduo. Ir žinau, jeigu dabar basa koja žengčiau į vandenį, esu įsitikinusi, kad skaudžiai užminčiau ką nors aštraus. Esu vaikui iš po kojų ištraukusi aštrių plytgalių, skaldos akmenų – niekaip nesuprantu, kokia jų nauda šioje vietoje? Nepatogumai nesibaigtų vien tuo. Išlipus iš gaivaus vandens, tektų vėl maknotis tame keistame smėlyje, kuris nepatinka man, bet užtat patinka laukinėms antims ir laukiniams šunims ir jų laukiniams šeimininkams (nes naminiai šunys yra prižiūrimi šeimininkų, kurie ne laukiniai, o civilizuoti žmonės).
Širvėnos vanduo krante skalauja ne tik šunų š…dus, bet ir mūsų visų savigarbą.
Žodžiu, pagal stilių paplūdimį galima būtų vadinti gamtos objektu, kur galima pasyviai žiūrėti, stebėti, geriausiu atveju grožėtis, bet nėra ką veikti. Beje, kaip ir didžiojoje daugumoje biržietiškų lankytinų objektų.
Prieš porą metų buvo tokia pat birželio pradžia, tik karšta ir savaitgalio vidurdienis. Šioje vietoje sutikau gražią porą mūsų miesto svečių. Karšta diena, gaivus vanduo, o paplūdimyje tik ta pora, močiutė su anūke, kuri nekantravo įbristi į vandenį, ir dar keletas jaunuolių kiek tolėliau, toj šlapynėj. Svečiai nedrąsiai pakilo, priėjo prie vandens ir aš nusprendžiau juos pakalbinti. Atrodė, kad jie kažko nustebę. Sako – o kur jūsų žmonės, kažkaip keista, kad tokioj vietoj taip tuščia, aišku – mes tuo nesiskundžiam, mes iš Trakų, o ten labai daug žmonių dabar, gal čia negalima maudytis? Patikinau, kad tikrai galima, ir jaučiau pareigą pasiaiškinti, nors neradau nė vieno argumento, kodėl labai karštą dieną gana didelis paplūdimys yra praktiškai tuščias.
Mums nepatinka mūsų paplūdimys, bet turistams patiks? Kokią naudą šis paplūdimys teikia mūsų miestui dabar, o kokią galėtų teikti?
Teko pagalvoti, kol supratau – nesu mačiusi šiame paplūdimyje nė vieno žmogaus „iš valdžios“. Aišku – nedažnai čia užsuku dėl paminėtų atstumiančių faktorių. Bet kurgi jie buvo tą karštą dieną? Turkijoj? Palangoj? Jūrmaloj? Kodėl ne čia? Jeigu čia taip nemiela, galbūt pastebėjo geros praktikos pavyzdžių? Juk ir mes taikome į turistams patrauklaus miesto įvaizdį! Mums reikia idėjų ir stebuklų turizmo srityje, tai yra mūsų miesto ateities strategijos dalis! Ar mums nerūpi? Mums nepatinka mūsų paplūdimys, bet turistams patiks? Kokią naudą šis paplūdimys teikia mūsų miestui dabar, o kokią galėtų teikti?
Ar užtenka tik to, kad šiukšlių nėra ir veja tvarkingai patrumpinta? Neužtenka, jei mūsų paplūdimys užterštas tuo pašvinkusiu vandeniu vejoje, tuo statybiniu šlamštu vandenyje… Ką slepia tamsus Širvėnos vanduo pabridus „ligi kaklo“, girdėjau daug versijų – visos skirtingos, bet negirdėjau, kad jas kas nors būtų ištyręs… Kodėl deklaruojamas kaip ypatingas dar iš Radvilų paveldėtas turtas ir fotogeniškiausias atvaizdas gražiausiuose Biržų atvirukuose yra dar viena Biržų bėda, kuri niekam neužkliūva? Tokia bėda, kad oficialiai didžiuojamės fasadais ir vaizdais, bet asmeniniame lygyje ant visko nusispjaut. Baisu net pagalvoti, kad giluminė emocija apie bendrą mūsų visų turtą ir paveldą yra net ne abejingumas, o neapykanta. Todėl iš to, kad vaizdai dar pakenčiami, o turinio nebėra, judame link to, kad ir vaizdai tampa pirmiausia beverčiai, o paskui ir atgrasūs.
Mūsų miesto erdvės yra tai, kas esame mes be apsimestinio pasididžiavimo. Kad ir kokia banali yra ta vyšnia ant torto (nes pripažinkime – tik to ir betrūko, kita vertus – o ko mes tikėjomės?), vis dėlto Širvėnos vanduo krante skalauja ne tik šunų š…dus, bet ir mūsų visų savigarbą.
Karolina Grigalauskaitė
