Kalendorinei vasarai pasibaigus, noriu papasakoti jums apie vienos vasaros dienos įspūdį. Pati diena nebuvo niekuo ypatinga, net jos datos neatsimenu ir vis dėlto tai buvo viena gyvenimo diena greitame ir globaliame pasaulyje. Manau, kad panašių dienų Biržuose galėtų būti labai daug, bet galbūt ne visada apgalvojame ar nepastebime, net jeigu nutinka kas nors sudėtingesnio nei apyrankių dalybos į operą. Biržiečiai supras, paminėjus arba viena, arba kita, nes, pasak besidžiaugiančių jos organizatorių, biržiečiai jau yra išmokyti per pastaruosius kelerius metus.
Administratorė ar padavėja mums sako, kad mes ne viešbučio svečiai ir dėl to jie mums valgyti neduos net keptos duonos, nes šefas serga. O kaip jie gali kitus žmones maitinti, jei šefas serga? Sako – „taip mažiau užsakymų gaunasi“ (tai tiksli citata). Paskutinio šiaudo griebiuosi ir klausiu – gal riešutukų ar čipsų turi – „ne, žinokit“.
Tik ko gi?
Rytas saulėtas, bet žadintuvas kelia į darbą. Dušas, kava namuose, kava darbe ir pagaliau darbas. Kažkada apie 9 susigaudau, kad nuo 10 val. dalins apyrankes į operą. Išeiti negaliu, tad skambinu draugei, kuri kaip tik atostogauja Biržuose. Sakau – užsuk į vieną biudžetinę įstaigą apyrankių, jeigu gali. Kurį laiką jai aiškinu, kodėl tai yra svarbu ir kas per opera. Būtinai pabrėžiu jai, kad bus eilė žmonių ir kad bilietų gali negauti. Tikiuosi, kad suprato, nes kitaip arba iš viso neisiu į tą operą, arba ramybės nebus, kol kur nors vis vien gausiu tuos bilietus. Na ir jau pradedu nerimauti, kaip bus.
10.06 val. man skambina draugė ir sako – nebėra apyrankių toje įstaigoje, net ir eilės jokios nebėra, o tik keletas nusivylusių moterų (juk moterys visur aktyvesnės). Mano draugė buvo lengvai šokiruota ir sako – nesuprantu, kas čia per opera ir kas čia per nesąmonė. Bet aš jai – jeigu jau taip, tai tebūnie nuotykis arba patirtis, kaip madinga nūnai sakyti – nueik dar į „Arbatinę“, ten irgi turi dalinti. Ten gavo. Iš džiaugsmo net nebepaklausiau, kokiu laiku, bet pagaliau ramybė, galima dirbti toliau.
Vakare, jau po darbo, nusprendžiame su ta pačia drauge susitikti biržietiško alučio, ir būtinai norėjosi ko nors pakramsnoti. Važiuojam į vieną Biržų restoraną. Lauke beveik visi staliukai užimti.
Užeiname prie registratūros ketindamos užsisakyti, bet po „labadiena“ mums iš karto teigia, kad maisto negausim. Nustebino, bet galvojam, kad jau atvažiavom, tai negi dabar išvažiuosim. Iki kitos vietos tolokai pėstute, vėl kviesti taksi?
Buvo po 8 val. vakaro ir nusprendėme pasilikti bent bokalui alaus. Kažkodėl net ne biržietišką išsirinkom ir atsisėdome. Vėliau dairomės aplinkui – prie kitų stalelių žmonės valgo. Ne šiaip sau gruzdintą duonytę, bet normaliai. Man norisi išsiaiškinti, kaip čia yra. Administratorė ar padavėja mums sako, kad mes ne viešbučio svečiai ir dėl to jie mums valgyti neduos net keptos duonos, nes šefas serga. O kaip jie gali kitus žmones maitinti, jei šefas serga? Sako – „taip mažiau užsakymų gaunasi“ (tai tiksli citata). Paskutinio šiaudo griebiuosi ir klausiu – gal riešutukų ar čipsų turi – „ne, žinokit“.
Pasirodo, Biržuose galima gauti tik tai, ką kažkas teikiasi duoti, bet ar pastebėjome, kaip ir kada tai tapo mūsų būties paradigma, pagal kurią priimame sprendimus, kai čia gyvename arba kai atvažiuojame išleisti atostoginių?
Kokybė kyla dėl konkurencijos, kurios nėra Biržuose, dėl to netgi kritika yra bejėgė – belieka tylus bambėjimas ir kelias, kuris mūsų niekur neveda. Sukamės aplinkui tą patį.
Mums beliko „Circle K“ degalinė pakeliui namo, dėmesingas aptarnavimas ir labai neblogi jų dešrainiai. Kol juos valgėme lauke, šalia stebėjom improvizuotą dviejų porelių diskoteką ir klausėm tokio retro popso dar iš mokyklos laikų. Ne tai, kad būtume norėję, bet buvo nuoširdžiai linksma. Jeigu sakysite, kad vis dėlto paslaugas gavome ir viskas galų gale gerai pavyko, tai mano pagrindinė mintis yra papasakoti apie dienos patirtį Biržuose. Visas nesėkmes užglaistęs „Circle K“ juk ne biržietiškas brendas.
Po tokių dienos nuotykių nebuvo daugiau apie ką reflektuoti, tik apie keistą gyvenimą uždarame rate, kur nei valdiškoje vietoje, nei privačioje neįmanoma gauti to, kas yra siūloma, reklamuojama, dėl ko yra kviečiama. Kai sakau – gauti, dar nereiškia, kad kažkas kažką čia duoda už dyką: už maistą buvome pasiruošę sumokėti, kiek tik paprašys, bet mums jo nepardavė. O opera juk nėra pigus dalykas.
Kad ir kaip norėtųsi, šis žanras yra prabanga, jeigu ne dėl brangių patalpų spektakliams, kostiumų ar scenografijos, tai bent dėl to, kad atlikėjai turi visą gyvenimą paaukoti tam, kad operą Biržuose ar bala žino kur galėtų pastatyti per kelias dienas.
Bet versti miestiečius darbo metu kovoti ar ieškoti blato dėl patekimo į nemokamą ir miesto šventės renginių skelbimuose minimą kultūros renginį yra neapgalvota praktika, diskredituojanti ne kokius nors asmenis, o patį biržietišką svetingumą, kurį teigiame turintys. Diskredituoja pačius Biržus.
Šitokį darbą reikia tiesiog gerbti. Kaip buvo galima pamatyti ar pajausti tą pagarbą? Spektaklis buvo vadinamas pasauline videografinės operos premjera.
Ar siūlant ją išvysti nemokamai, ji nebuvo nuvertinama iki, pvz., mokyklinio spektaklio (juk veiksmas vyko mokyklos salėje)? Biržuose juk ir saviveiklinių kolektyvų pasirodymai kainuoja, o biržiečiai su tuo jau susitaikė. Linksma dar ir tai, kad opera žiūrovams nekainavo (nebent reikėjo atsiprašyti iš darbo), bet kažkiek kainavo netgi tiems biržiečiams, kurie apie ją net negirdėjo.
Spektaklio metu man kilo daug nemalonių jausmų ir abejonių dėl esminių sąvokų, bet dėl jų nenoriu išsiplėsti, kadangi pats kūrinys ir muzikinis jo atlikimas buvo nuostabus ir, nors operos pavadinimo jau nebeatsimenu, tai buvo saldainių saldainis šių metų šventėje.
Grįžtant prie lūkesčių temos – jeigu dalina apyrankes, vadinasi, kažkas jas ir gauna. Jeigu eini į barą ar restoraną, tai juk normalu tikėtis alaus ir kažkokio užkandžio. Įtikinkite mane, kad tai per daug.
Jeigu restorano administraciją dar galima suprasti – ištiko bėda, netikėtumas, gal nepatirtis, tiek jau to… Bet versti miestiečius darbo metu kovoti ar ieškoti blato dėl patekimo į nemokamą ir miesto šventės renginių skelbimuose minimą kultūros renginį yra neapgalvota praktika, diskredituojanti ne kokius nors asmenis, o patį biržietišką svetingumą, kurį teigiame turintys. Diskredituoja pačius Biržus. Taip galiu teigti dėl to, kad sutikau daug pasipiktinusių. Niekas iš tų žmonių viešai to nepasakytų, tiksliau, gal niekas tų žmonių nepaklaus ir nepaklausys, todėl kas, jei ne aš, ir kada, jeigu ne dabar? Liaupsėmis galima užsiimti prieš rinkimus ir tą tegul daro kiti.
Nuo jų kyla reitingai, tušti burbulai socialiniuose tinkluose iliustruoti pagražintų vaizdelių, bet tik ne paslaugų (visų paslaugų – valdiškų ir privačių) kokybė. Kokybė kyla dėl konkurencijos, kurios nėra Biržuose, dėl to netgi kritika yra bejėgė – belieka tylus bambėjimas ir kelias, kuris mūsų niekur neveda. Sukamės aplinkui tą patį.
Iš pažįstamų žmonių žinau, kad buvo galima apyrankes rezervuoti iš anksto, nors kiti (irgi pažįstami) teigė, kad jiems buvo atsakyta. Kas stovėjo eilėje, ėmė tiek, kad užtektų ne tik sau, nes kaip neimsi? Vyko toks keistas reiškinys – duoda kažką už dyką, bet vieniems davė, o kitiems neliko. Norint patekti į išreklamuotą kultūros renginį, reikėjo suktis iš padėties ir asmeniškai man tai nebuvo malonus momentas. Juk nieko blogo norėti pamatyti operą, bet nelabai malonu suvokti, kad neturiu šitam mieste blato, o pati pasirūpinti negaliu. Demoralizuoja vien prisiminti deficito ir kyšių laikus. Jie tikrai jau praeity? Nes va – prieš visų akis vyko labai keista net ne finansinė, o moralinė korupcija. Dėl ko? Dėl operos.
Kokiame darbe reikia dirbti, kad spėtum atsistoti į eilę prieš dešimtą valandą ryto, o operos spektaklį galėtum pamatyti ne darbo metu? Neįsivaizduoju, kaip tas apyrankes galėjo gauti žmonės, kurie net ne Biržuose dirba, o kur nors Medeikiuose ar Papily. Kaip apyrankes gavo Savivaldybės darbuotojai?
Kultūra yra visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukuria ir perduoda žmonių visuomenė. Taigi viskas, apie ką čia rašiau, yra apie mūsų, biržiečiai, kultūrą, apie mūsų vertybių DNR. Mes juk esame pajėgūs padaryti geriau?
Kaip į operą galėjo patekti miesto svečiai, kuriuos taip kvietėme atvažiuoti į miesto šventę? Ar tikslinė miesto šventės auditorija yra tiesiog miestiečiai, kurie balsuos kituose rinkimuose? Bet kam tada visus metus plačiai Lietuvoje (ir ne tik) reklamuojama šventė ir tam skiriami pinigai, vyksta nuoseklus darbas? Kiek nuoširdumo buvo įdedama stengiantis prikviesti daugiau svečių, pritraukti rėmėjų lėšų, turistų ar atostogoms grįžusių biržiečių? Jeigu tie norai ir ketinimai buvo ne tik vaidyba iš reikalo, tai kodėl tada vienas gražiausių ir populiariausių miesto šventės renginių yra organizuojamas taip, kad jis yra neprieinamas penktadienio vakarą atvažiavusiam, pvz., kokiam pasvaliečiui su šeimyna, nors renginys ir nemokamas.
Kultūra yra visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukuria ir perduoda žmonių visuomenė. Taigi viskas, apie ką čia rašiau, yra apie mūsų, biržiečiai, kultūrą, apie mūsų vertybių DNR. Mes juk esame pajėgūs padaryti geriau?
Ilgai atidėliojau ir galvojau, ar pasakoti jums šitą mažą ir dar pakankamai linksmą situaciją, kai net mūsų šalies skandalai nublanksta prieš kurtinantį pasaulio triukšmą. Prasmė vis dėlto yra.
Mūsų kultūra yra ir tai, kaip mes priimame sunkumus, kaip sprendžiame problemas, kaip nusistatome vertybes.
Asmeniškai aš bilietų dalybą į operą dabar jau matau kaip įvykusias pratybas. Būtų labai baisu, jeigu mūsų savivalda lygiai taip pat įžvelgtų ir spręstų neišgalvotas ir nesurežisuotas problemas.
– Karolina Grigalauskaitė –
