/ asmeninio archyvo nuotr.
Holivudo kino filme „Švilpiko diena“ pagrindinis herojus vis nubunda toje pačioje dienoje, iš kurios niekaip negali ištrūkti. Panašu, kad ir mes visi užstrigome. Vis girdime apie politinių „kėdžių“ dalybas. Politinės aistros tiesiog kunkuliuoja ir, spėju, kad ne aš vienas atsidustu: „Ech, jei visą tą energiją skirtume kūrybiškam tikrų problemų sprendimui.“
Jau esu rašęs, kad su nerimu laukiu, kol naujosios Vyriausybės politinis „laivas“ pradės savo kelionę. Suprantu, kad tai, kad kuris nors ministras neturi nei politinės, nei ekspertinės patirties, dar nereiškia, kad viskas bus blogai.
Kartais naujoko privalumas yra tai, kad, neįsivaizduoja, kokia atsakomybė teko, jis nėra slegiamas atsakomybės ir žinojimo „kaip viskas turi būti.“ Tačiau, kai Vyriausybės „laivas“, dar neišplaukęs iš uosto, atrodo kaip po didžiausios audros, o jo kapitonė guodžiasi, kad bus laiko išmokti, svarbiausia, kad ji yra empatiška, tikrai nesu tikras, ar neišvysime „Titaniko“ likimo.
Albertas Einšteinas yra perspėjęs, kad kvaila, kartojant vis tą patį veiksmą, tikėtis kitokio rezultato. Socialdemokratų elitas vis tikisi pergudrauti Remigijų Žemaitaitį, pasinaudoti jo frakcijos balsais, viliantis, kad jam pakaks vien garbės, jog yra priimtas tarp valdančiųjų.
Tuo labiau, kad Albertas Einšteinas yra perspėjęs, kad kvaila, kartojant vis tą patį veiksmą, tikėtis kitokio rezultato. Socialdemokratų elitas vis tikisi pergudrauti Remigijų Žemaitaitį, pasinaudoti jo frakcijos balsais, viliantis, kad jam pakaks vien garbės, jog yra priimtas tarp valdančiųjų. Tačiau kvailio vietoje atsidūrė patys socialdemokratai, kurie, girdamiesi, kad turi didžiausią frakciją partijos istorijoje, yra priversti stebėti savojo politinio reitingo agoniją.
Atrodė, kad Ingos Ruginienės šypsena ir entuziazmas gali suteikti socialdemokratams dar vieną šansą. Tačiau ji pernelyg nori gyventi Turniškėse ir būti reikšminga, todėl Žemaitaičiui buvo nesunku pradėti savo politines manipuliacijas. Jis pasiekė tai, kad Ruginienė susipyko su demokratais, apsikeitė dūriais su konservatoriais ir liberalais, o dabar „degina tiltus“ su Prezidentūra. Buvo padaryta viskas, kad Vyriausybės formavimo procese premjerė atrodytų ne kaip stipri lyderė, bet kaip sutrikusi koordinatorė. Dabar Žemaitaitis gali jai šnabžėti, kad yra vienintelė patikima politinė atrama.
Patikima? Žemaitaičio koziris yra tai, kad jam reikia ne konkretaus posto, kuris reikštų ir atsakomybę, bet skandalų ir nuolatinio dėmesio. Jis „minta“ kamerų šviesa ir mikrofonų gausa. Jis gali toje pačioje kalboje išsakyti nesuderinamus dalykus, išgalvoti faktus ar ciniškai pulti pašnekovus. Jis puikiai žino, kad socialdemokratai padarys viską, jog išlaikytų dabartinę koaliciją, ir patenkins jo politinius įgeidžius.
Žemaitaičio koziris yra tai, kad jam reikia ne konkretaus posto, kuris reikštų ir atsakomybę, bet skandalų ir nuolatinio dėmesio. Jis „minta“ kamerų šviesa ir mikrofonų gausa. Jis gali toje pačioje kalboje išsakyti nesuderinamus dalykus, išgalvoti faktus ar ciniškai pulti pašnekovus.
Tačiau nėra abejonių, kad kokias gėrybes jam pažadėtų socialdemokratai, jis nurims trumpam ir netrukus vėl paskelbs kokį nors politinį ultimatumą. Tiesą sakant, Žemaitaitis paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo. Jis subūrė savo auditoriją, įtikindamas, kad yra naujasis Tadas Blinda, kuris visus ponus bizūnu paauklės. Idėjų, kaip spręsti rimtas, įsisenėjusias valstybės problemas, jis neturi. Todėl be paliovos dalina vis naujus pažadus, kad mes esą tuoj sužinosime tokius skandalingus dalykus, kad visi suprasime, kodėl esą Žemaitaitį „norima nutildyti.“ Tiesa ta, kad bent kol kas būtent Žemaitaitis vis sugalvoja ką nors užtildyti ar užpulti. Kai nėra galimybės įžeidimų kuoka daužyti konservatorių, tenka pulti net savus. Pavyzdžiui, savo parinktą žemės ūkio ministrą. Beje, ar pamenate, kad Žemaitaitis tvirtino, kad mes „apaksime“, kaip puikiai dirbs jo paskirti ministrai? Iš Trumpo jis išmoko svarbų dalyką – viešoji erdvė turi būti „užlieta žodžiais“ ir skandalais, nes tai terpė, kurioje praranda prasmę rimti politiniai argumentai.
Kiekviena krizė kartu yra ir galimybė permąstyti klaidas, kurios į ją atvedė. Jei tai sustiprins imunitetą „gelbėtojams“, galėsime sakyti, kad pamoka skausminga, bet prasminga.
Dabartinę situacija galima pavadinti velniava. Kai kažkas eina obuoliauti su velniu, lieka be obuolių ir krepšio. Tiesa, kalbant apie lietuvišką kontekstą, galima patikslinti: kai susidedi su kokiu nors skandalistu ciniku, ilgainiui pats pradedi į jį vis labiau panašėti. Velniava galima vadinti situacija, kai politine mada tampa ragai, uodegos ir dūriai šakėmis.
Esminis klausimas – ar mes šioje velniavoje neliksime be valstybės?
Turiu vilties, kad tai streso testas mūsų valstybei. Mes sugebame išgyventi sunkmečius ir tampame labiausiai pažeidžiami, kai numojame ranka į potencialias grėsmes ir paluckiškai raginame nesureikšminti (tiksliau sakant, nusimesti bet kokią atsakomybę). Taip, deja, įstrigome dienoje, kai tie, kurie dabar yra valdžioje, niekaip negali pasidalinti savo „grobio“.
Deja, turėjome daug progų įsitikinti, kad dabartinis prezidentas sugeba kumščiais mosuoti tik tada, kai jau praėjo tas laikas, kai buvo itin svarbu kautis už valstybę. Taip, yra daug įsisenėjusių vidaus problemų ir turime itin grėsmingą geopolitinę situaciją.
Dabartinę situacija galima pavadinti velniava. Kai kažkas eina obuoliauti su velniu, lieka be obuolių ir krepšio. Tiesa, kalbant apie lietuvišką kontekstą, galima patikslinti: kai susidedi su kokiu nors skandalistu ciniku, ilgainiui pats pradedi į jį vis labiau panašėti.
Tačiau tai, kad G. Palucko pažadas bendrapartiečiams užglaistyti visus skandalus netapo kūnu, kad sparčiai tirpsta Žemaitaičio gerbėjų gretos, kad „velniai“ niekada nebūna vieningi ir pradeda graužti vienas kitą ir šiandien mes į pasaulį žiūrime ne pro rožinius akinius, bet aiškiai matydami grėsmes, man teikia vilties, kad išsiveršime iš šios „Švilpiko dienos.“ Kiekviena krizė kartu yra ir galimybė permąstyti klaidas, kurios į ją atvedė. Jei tai sustiprins imunitetą „gelbėtojams“, galėsime sakyti, kad pamoka skausminga, bet prasminga.
– Andrius Navickas –
