„Gyvenime svarbiausia žmonės ir žmogiškasis ryšys“, – sako neseniai aštuoniasdešimtmetį atšventusi, 1965 metais tuometėje Papilio vidurinėje mokykloje dirbti pradėjusi mokytoja Anita Solovjova. „Ką tik buvau išlaikiusi valstybinius egzaminus, bet Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut.) diplomo dar neturėjau, nes baigę institutą privalėjome vienus metus atidirbti kaimo mokykloje tam, kad gautume diplomą – tuomet taip buvo sprendžiamas mokytojų trūkumas kaimiškuose rajonuose“, – paaiškina „Šiaurės rytų“ pašnekovė. Jauna mokytoja, netrukus tapusi pavaduotoja, o vėliau – ir mokyklos direktore, darbą mokykloje pradėjo už savo mokinius būdama tik 4 – 8 metais vyresnė…
– Esate pakruojietė, gimėte ir augote ausiai maloniai skambančiu pavadinimu kaime – Vaigailiuose. Baigusi vidurinę mokyklą, pasirinkote studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, keistokas pasirinkimas, ar ne?
– Tai klasės auklėtojos nuopelnas – labai ją mylėjau, o ji mus – kaimo vaikus. Mokytoja mėgo literatūrą, raiškiai skaitė poeziją, klasikinės rusų literatūros tekstus. Kad noriu būti mokytoja – žinojau jau vaikystėje, visi kiemo vaikų žaidimai su tuo susiję.
Bet kaimynas vos nesuagitavo rinktis medicinos studijas – vakarais vaikščiojau į ligoninę, mokiausi vaistus leisti, slaugyti sergančius, mat tuo metu, stojant į mediciną, reikėjo darbo stažo. Bet užteko pamatyti avarijoje žiauriai traumuotą jauną vyrą, suteikti jam pirmąją pagalbą ir supratau, kad medicina – tikrai ne man. Toliau jau – tiesus kelias į pedagoginį.
– Kaip tuo metu gyveno jūsų tėvai, ar turėjo lėšų prisidėti prie jūsų gyvenimo Vilniuje? Juk gaunamos stipendijos daugeliui užtekdavo tik keptoms bulvėms ir kefyrui?
– Mano tėveliai nebuvo kolūkiečiai, tėtis dirbo miške, gaudavo malkų paskyras, kurias parduodavo, miške laikė arklį, pamiškėje ganėsi karvė, namie taip pat turėjome ūkelį, kurį mama prižiūrėjo. Bet mūsų troba stovėjo ant kolūkio žemės, o ant keliuko dar ir pririštas avytes kolūkio pirmininkas užmatė. Kilo triukšmas, bet tėvai vis tiek nesutiko stoti į kolūkį, tad mamai buvo paskirtos daržų normos, kurias reikėjo prižiūrėti, o man – jai padėti. Lėšų mokytis užteko, o vėliau, užėjus melioracijai, gautus pinigus tėveliai pridėjo prie savo santaupų ir nusipirko pusę nedidelio namelio Šiauliuose. Tada aš jau buvau pirmo kurso studentė.
– Į Papilį, gavusi paskyrimą, atvykote 1965 metų rugsėjo 1-ąją. Kodėl toks pasirinkimas?
– Aš pasirinkau Biržus, nes tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno“ pagrindinė mokykla – aut.) jau dirbo mano draugė, su kuria studijų metais kartu gyvenome, Irena Balčiūnaitė. Be to, iš Šiaulių į Biržus – tiesus kelias, svajojau dažnai grįžti namo. Bet švietimo skyriaus vedėja Marijona Blėkaitienė pasiuntė į Papilį. Labai neliūdėjau, galvojau, kad tuos privalomus vienus metus kaip nors ištversiu, o tada – atgal į Šiaulius. Juo labiau kad ten turėjau draugą.
– Vieni metai virto bene svarbiausia vieta visam jūsų gyvenimui. Priminkite, kiek metų dirbote Papilio mokykloje?
– 45-erius: Papilio vidurinėje, vėliau – pagrindinėje, gal 17 metų – mokyklos direktore.
– O kaip tas draugas Šiauliuose? Nesutiko jūsų vienų metų palaukti?
– Jis atvažiuodavo į Papilį, prašė mane dažniau lankytis Šiauliuose, bet man vis trūkdavo laiko. Taip šiaulietis palengva liko Šiauliuose, o mano jaunystė skleidėsi Papilyje.
– Ir gimė nauja meilė – papilietis Kolonas Solovjovas, net 44 metus dirbęs fizinio auklėjimo mokytoju toje pačioje mokykloje?
– Ne iš karto, tikrai ne. Jis patiko ne tik man, buvo išvaizdus, linksmas, tad nemažai merginų norėjo su juo JAWA pavažiuoti. Bet aš laikiausi oriai, vaizdavau, kad jo nepastebiu. O jis neatlyžo, mokykloje vis stengėsi padėti, laukdavo, kol eisiu namo, kad galėtų tuos kelis šimtus metrų iki namų kartu paeiti.
– Taip ir prisikalbino?
– Negreitai. Susituokėme tik 1975 metais. Mokytojams netoli mokyklos buvo pastatytas žinybinis aštuonių butų namas. Dirbau mokyklos direktoriaus, šviesios atminties Vilhelmo Plepio, pavaduotoja, gavau šiame name trijų kambarių butą, kaip kolektyvas juokavo, su „perspektyva“, nes dar buvo ir vienviečiai kambariai su virtuve viengungiams.
– Tai, kad didelė dalis mokytojų gyveno tame pačiame name, buvo privalumas ar trūkumas?
– Tada mokykla, darbas ir namai daugeliui mūsų buvo nedaloma visuma. Mūsų vaikai galėjo būti pas bet kurį kaimyną ir jaustis beveik kaip namie. Turėjome prie namo truputį žemės, pasiskirstėme po porą vagų, mokėme vienas kitą augalininkystės ir padėjome vienas kitam. Susirgus visada artimiausia pagalba buvo kaimynas.
O kokios namo gyventojų šventės būdavo! Dažniausiai, ypač švęsdami Naujuosius metus, keliaudavome vieni pas kitus su tuo pačiu šampano buteliu tiesiog pasveikinti ir pasidžiaugti. Kitokie santykiai tada buvo ir tarp visų pedagogų: nebuvo konkurencijos, pamokų užteko, pinigai nebuvo tokia didelė vertybė, kokia yra daugeliui šiandien. Man labai trūksta šviesios atminties buvusio mokyklos direktoriaus fiziko V. Plepio ir jo žmonos matematikės Mirdzos, anglų kalbos mokytojo Viliaus Žeimio žmonos Stasės ir tų, kurie gyveno mūsų name, bet vėliau išsikėlė į Biržus. Iš tų laikų mes likome keturiese: V. Žeimys, Irena Naktinienė, Rasma Ramanauskienė ir aš. Džiaugiamės, kad į buvusį tėvų butą dažnai atvažiuoja M. ir V. Plepių sūnus Imantas, tėtį aplanko S. ir V. Žeimių sūnus Vitalijus, I. Naktinienę – sūnus Rytas, Rasmą ir Romą Ramanauskus – dukros Vita ir Vaiva. Mano Kristina su vyru ir vaikais taip pat dažnas svečias namuose. Visi šie užaugę mokytojų namo vaikai – mūsų gyvenimo dalis.
– Tais laikais Papilio mokykloje dirbo nemažai vyrų. Kaip manote, ar mokyklai labai reikalingi mokytojai vyrai?
– Didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų mokykloje nematau, viskas priklauso nuo mokytojo asmenybės. K. Solovjovo kabinetas visada buvo pilnas vaikų, tiesa, daugiausia berniukų, bet ten buvo šachmatai, šaškės, krepšinio kamuoliai…
– Prie mokyklos buvo pastatytas nemažas priestatas, paskui – bendrabutis. Daug mokinių buvo?
– Per 400. Vėliau šiek tiek mokinių sumažėjo, bet vis tiek buvo 350 – 360. Vidurinė mokykla, mokinių daug, mokytojų taip pat, dauguma – jauni. Buvo tikrai smagu: spektakliai, koncertai, teminiai vakarai, šokių kolektyvų, ansamblių ir chorų pasirodymai – mokinių ir mokytojų. Ypač įsimintini buvo baigiamosios klasės – vienuoliktokų – tradicija tapę atsisveikinimo su mokykla spektakliai, kuriuos klasių auklėtojams režisuoti dažniausiai padėdavo kultūros namų direktorė a. a. Birutė Žukauskienė. Mokyklos muzikos mokytoja Genovaitė Kvedaravičienė organizuodavo išvykas į Vilniaus operos ir baleto teatrą, dažni svečiai buvome Dramos teatre.
– Grįžkime prie jūsų, jaunos mokytojos, pamokinio darbo to meto vidurinėje mokykloje. Nedidelis amžiaus skirtumas tarp jūsų ir mokinių, ne tik miestelyje, bet ir atokiuose kaimuose gyvenantys vaikai ir jų tėvai. Kaip sekėsi susikalbėti? Ar santykiams padėjo literatūra, kurią jūs puikiai išmanėte, raiškiai ir nuoširdžiai skaitėte ir aiškinote?
– Buvau laiminga mokykloje. Man nesunku buvo suprasti mokinius, ir mažas amžiaus skirtumas tada tikrai padėjo. Klasikinė rusų literatūra, kurią jaučiau ir jaučiu širdimi, taip pat buvo raktas į vaikų širdis. Buvau nemažai keliavusi, studijuodama Vilniuje lankiau spektaklius, koncertus, tad vaikams galėjau kalbėti apie gyvenimą, kuris jų laukia. Keletas mano buvusių mokinių taip pat pasirinko studijuoti rusų kalbą, gal daugiau ne dėl kalbos, bet dėl literatūros, kuri yra žinoma ir pripažįstama visame pasaulyje. Tikroji literatūra ir poezija – jausmai, meilė, neapykanta, žmonių santykiai – neturi nieko bendro su politika.
– Prisimenu, kad tarybiniais metais klasės auklėtojas turėjo per tam tikrą laiką aplankyti savo auklėtinius namuose. Ar teko ir jums lankytis?
– Taip, lankiau savo auklėtinius: autobusu, pėsčiomis, dviračiu, Kolonas motociklu nuveždavo. Manau, kad norint pažinti žmogų, reikia žinoti, kokiomis sąlygomis jis gyvena. Nepadaro vaikas namų darbų, o nuvažiavęs matai, kad namuose nėra net stalo, kur jis galėtų pamokas ruošti. Pamatai savo mokinį iš kitos pusės, supranti, kodėl jis piktas, atšiaurus, mieguistas. Baigusi direktorystę, dar porą metų dirbau mokytoja ir turėjau klasę. Nors privalomai jau nebereikėjo lankyti šeimų namuose, bet kai kurie mokiniai ir jų tėvai kviesdavo apsilankyti, norėjo pasikalbėti. Žinau tikrai, jei santykiai su mokiniu bus geri, jis norės mokytis.
Jei vaikui patinka mokytojas, dažniausiai patinka ir jo dėstomas dalykas.
– Sunku suskaičiuoti, kiek mokinių į gyvenimą išlydėjo daugiau kaip 50 metų gyvavusi Papilio vidurinė mokykla. Gal galite paminėti keletą jų, kurie galbūt jums labiausiai įsiminė?
– Pirmiausia turbūt verta prisiminti tuos, kurie žinomi ne tik Lietuvoje. Neseniai „Šiaurės rytai“ rašė apie nusipelniusį trenerį, akademiką bei mokslininką Povilą Karoblį. Mokykloje dažnas svečias buvo šviesios atminties ilgametis Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, žymus psichologas Sigitas Kregždė. Mokyklos reikalus ne kartą padėjo spręsti socialinių mokslų daktaras, profesorius, sporto pedagogikos mokslininkas, akademikas Audronius Vilkas. Prie šalies sporto vystymo nemažai prisidėjo Algirdas Maldūnas, Donatas ir Ričardas Greviškiai. Žmonių pagarbą nuoširdžiu darbu pelnė Papiliui visą gyvenimą ištikimais likę Vilius Trečiokas, buvęs Savivaldybės tarybos narys, ambulatorijos darbuotoja Danutė Užkuraitienė ir daugelis kitų.
– Mano akimis, jūs su Kolonu buvote labai skirtingi. Kas jus laikė kartu?
– Tolerancija. Nereikia norėti perdaryti kitą žmogų pagal save. Jei būčiau bandžiusi jį keisti, būtume pragyvenę tik iki pirmo ryto. Taip, jis turėjo kitokių savybių, gerų ir blogų, bet jis buvo mano žmogus.
– Beveik pusė amžiaus santuokoje, kartu ir mokykloje, ir namie. Kuo gyvenate šiandien, kur randate paguodą, ramybę, džiaugsmą?
– Pirmiausia, be abejo, duktė Kristina, žentas Ignas, anūkai Agota ir Jurgis. Žinau, kad jie yra, gyvena savo gyvenimus, prisimena mane, rūpinasi, nerimauja, jei susergu. Kai užpuola liūdesys, važiuoju pas juos į Vilnių. Kristina buvo ir didysis Kolono turtas, nepaprastai ją mylėjo ir jos besąlygiškai klausė, netgi tada, kai reikėjo, bet labai nesinorėjo važiuoti į ligoninę. Praėjo 6-eri metai po jo mirties, bet aš dar neatsigavau… Džiaugiuosi iš naujo atradusi tikėjimą, rūpinuosi savo sveikata, namais, bendrauju su kaimyne ir jaunystės laikų drauge Rasma. Miela susitikti su buvusiais mokiniais, džiaugsmas, kad mane, mokytoją, prisimena.
Gera būti ir neskubėti, stebėti rudenį už lango, branginti kiekvieną nuostabos akimirką, džiaugtis pagaliau atėjusia laisve būti savimi…
– Širdingai ačiū už pokalbį. Ramybės jums, džiaugsmo, prisiminimų, kurie šildo ir padeda išėjusiems jaukiai gyventi mūsų širdyse.
– Stasė Eitavičienė –
