Ponia Inga pateikė kultūros ministrės kandidatūrą (šią savaitę ministrė jau paskirta – red.). Antrą kartą prezidento dekrete išvydome tą pačią pavardę. Tą, kuri jau kartą buvo atšaukta, nes atsirado „geresnis“ variantas – ponas Ignotas.
Suprantu, kad po jo visi kiti kandidatai atrodo kompetentingi ir kultūringi. Nors kažkur fone lieka aforizmų meistro Leco klausimas: „Jei kanibalas, kuris iki šiol valgė rankomis, pradeda naudoti peilį ir šakutę, ar jis jau tapo civilizuotas?“
Sužinojome, kad dabartinei valdžiai nerūpi ne tik kultūra, bet ir krašto gynybos reikalai, kad toleruojama erozija užsienio politikoje, kur tiek metų būta, regis, tvirto sutarimo.
Paskubėta pareikšti, kad naujai ministrei turės tikti anksčiau paskirti viceministrai. Stabilumo siekis ar veikiau nepagarba ir „vietos parodymas“ ministrei?
Kodėl tiek laiko reikėjo laukti? Kodėl reikėjo triuko su Broku? Kodėl reikėjo visos tos mėnesio arogancijos ir pamokančio tono? Dar keisčiau atrodo entuziastingas LSDP pirmininko kalbėjimas, kai jis dėkoja protestuojantiems kultūrininkams, kuriuos dar neseniai visaip marginalizavo ir jiems grasino.
Regis, formalus kultūros žmonių protestas patenkintas. Formaliai Kultūros ministerijoje nėra NA partijai priklausančių žmonių. Bent jau vadovybės lygmenyje. Juk tik to ir buvo reikalauta?
Kaip pareiškė Grikio šeimininkas, atėjo laikas kompromisus daryti ir kultūros žmonėms.
Iš tiesų – kas toliau?
Viena vertus, tarsi reikėtų pasidžiaugti, kad piliečių protestai yra veiksmingi, ir grįžti į visas kultūros programas, konkursus, reprezentacinius renginius.
Kita vertus, kiekvienas konfliktas pateikia labai daug informacijos apie jo dalyvius. Sužinojome, kad kultūros žmonės gali tikrai kūrybingai protestuoti, būti solidarūs ir valstybiški.
Sužinojome, kad valdžioje turime cinikus ir melagius, kurie nusileidžia tik tada, kai nebelieka jokios išeities, kai „šikna dega“, o ne tada, kai to reikalauja bendrasis gėris.
Sužinojome, kad socialdemokratai per trumpą laiką tiek supanašėjo su Žemaitaičiu, kad net sunku atskirti. O gal visada taip buvo, tik jie turėjo gerą kaukę?
Sužinojome, kad dabartinei valdžiai nerūpi ne tik kultūra, bet ir krašto gynybos reikalai, kad toleruojama erozija užsienio politikoje, kur tiek metų būta, regis, tvirto sutarimo.
Visas tas žinojimas ir supratimas slegia.
Suprantu, kad lapkričio 21 dienos mitingas įvyks. Jis vyks pirmiausia vardan valstybės, kaip mūsų namų, kuriuos reikia ginti, kuriuos reikia tvarkyti, daryti jaukius ir gražius.
Yra pagunda paprasčiausiai žiūrėti į kitą pusę ir žaisti žaidimą „kultūra kultūrai“, o aplink tegu ir tvanas. Tačiau, nors labai teisingai pastebėta, kad kova už kultūrą yra tuo pačiu kova už valstybę, galima pasakyti ir kitaip – jei neliks politinės bendruomenės (valstybės), kultūra paprasčiausiai atsidurs beorėje erdvėje ir uždus. Kalbu ne apie valstybę, kaip kultūros projektų rėmėją, bet kaip apie valstybę, kuri yra mūsų namai.
Esu vilties žmogus. Fašistinis ir kleptokratinis cinizmas neturi ateities. Kaip ir orkai Ukrainoje ar bet kur kitur; nuodus skleidžiantys maitaičiai, bestuburiai vadovai ar melagės, nesvarbu ar jos vadintusi kurvilijomis, ar kaip nors kitaip.
Suprantu, kad lapkričio 21 dienos mitingas įvyks. Jis vyks pirmiausia vardan valstybės, kaip mūsų namų, kuriuos reikia ginti, kuriuos reikia tvarkyti, daryti jaukius ir gražius. Tačiau nelabai žinau, kokį reikalavimą galima kelti valdžiai, kuri tiek savimi patenkinta, kad sako: mes padarėme viską, ko prašėte.
Tikiu, kad kultūros žmonės gerokai už mane išmintingesni ir kūrybiškesni. Priimsiu bet kokį jų atsakymą, nes pasitikiu. Pastarosios penkiasdešimt dienų, tiesą sakant, kaip ir mūsų tautos reakcija į totalią agresiją Ukrainoje, pripildė mano širdį pasididžiavimo. Tikiu valstybės, kuri turi tokius kūrėjus, ateitimi. Kita vertus, tai, ką parodė kultūros lauko žmonių protestas, laisvė yra veiksmas.
Esu vilties žmogus. Fašistinis ir kleptokratinis cinizmas neturi ateities. Kaip ir orkai Ukrainoje ar bet kur kitur; nuodus skleidžiantys maitaičiai, bestuburiai vadovai ar melagės, nesvarbu ar jos vadintųsi kurvilijomis, ar kaip nors kitaip.
