Pirmadienį buvo jubiliejinis filosofijos profesorės Jūratės Baranovos (1955 12 15 – 2021 02 04) gimtadienis. „Tarnystė kitam ir orumas – tai, ko gero, yra mano tikrasis tikėjimas“ (J. Baranova „Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu“).
Šeštadienį, gruodžio 13-ąją, Jūratės Baranovos gimtuosiuose Biržuose kalbėjomės apie būtį ir laiką su Jūrate Baranova. Susitikimo pavadinimas ir epigrafas – iš Giedros Radvilavičiūtės teksto. Tai nebuvo akademinis renginys, greičiau jau kalbėjimas apie ilgesį, dėkojimas už patirtis, Profesorės tekstus, sugrįžimą į Biržus.
Alio Balbieriaus fotografijose – Jūratė Baranova Biržuose. Tokia aristokratiška prie Astravo liūtų, piliakalnyje su balto vyno taure. Ir iš „Šiaurės vasaros“ – su anūke Kristina, artimiausiais bičiuliais. Pašnekesys buvo apie asmeninį santykį su Profesore, kultūrinį palikimą, autentišką mąstymą, apie jos rožes, susitikimus ir atsisveikinimus.
Profesorės anūkė, VU filosofijos doktorantė Kristina Simanaitė (Baranovaitė): „Biržus galima mylėti ir negyvenant Biržuose. Močiutė paliko savo bičiulius, kurie mane priima“. Pasak Kristinos, močiutės labai ilgu, dar nėra paprasta apie ją kalbėti. Ačiū prisimenantiems Biržams.
Artimas bičiulis, psichologas ir fotografas Juras Eidukas pasakojo apie rožių ir bulvių sodinimą Profesorės sodyboje; Alius Balbierius prisiminė jau legenda tapusį pirmąjį pokalbį – Profesorės klausimą, ar Biržų centre tebeauga varnalėšos.
VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ direktorė, festivalio „Šiaurės vasara“ Biržuose organizatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė kalbėjo apie pirmųjų susitikimų baugulį, nes Jūratė Baranova buvo išskirtinio išsilavinimo, talento. Įstrigo ir ekskursija po Biržus 2016 m., Profesorės pasakojimas apie Biržus. Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie Audickų giminės ritualinę kelionę, giminės šaknų paieškas ir Gintaro Lansbergo surastą giminės herbą – baltą gulbę, bajoriškas šaknis.
Susitikimo siurprizas – Profesorės pusseserių žodis: didžiavosi giminė Jūrate Baranova ir stebėjosi, kaip profesorė pati sodyboje viską daro, pvz., rauna žoles iš tvenkinio dugno ir laukia daugiau vandens. Pusseserė Aistė Andriušytė buvo kartu visose „Vasarose“.
…o Vincento Pauliečio globos namų kieme auga 2024 m. rugpjūtį Jūratei Baranovai pasodinta rožė – kaip atminimo ženklas. Kaip sugrįžimas, nes šiame pastate, buvusiuose gimdymo namuose, Profesorė gimė: „Mama sako, kad čia ji mane gimdė. Gruodžio mėnesį. Buvo šalta. Naktimis nekūrendavo. Ji bijojusi, kad gimsiu naktį, sušalsiu, todėl stengėsi ištempti iki ryto, kol kas ateis. Pavyko. Gimiau ryte ir išgyvenau“.
2021 m. vasario 4 d. profesorė Jūratė Baranova mirė. Bet liko labai daug. Ne tik solidžios filosofijos monografijos, mokiniai, bet ir Biržų, gimtosios vietos, apmąstymas, neįmenamos traukos analizė. Stipri. Atvira. Brangi iki skausmo. Reikalinga.
Irutė Varzienė, Biržų kašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė
