Per šventes norisi kam nors padėkoti. Ir panorėjau padėkoti Žemaitaičiui, kad jis vienija pilietinę Lietuvą daug greičiau negu prezidentas ar kiti politikai. Reikia gebėti sukelti tiek tamsos, tiek melo ir neapykantos, kad susitelktų tokia vaiski, stiprėjanti šviesa, kaip atsakas. Paradoksalu, bet šis politikas akumuliuoja šviesą, t. y. – nenuilsdamai skleisdamas savo smarvę jis primena, kad gali būt ir nesušikta Lietuva. Ir tada imama jos ilgėtis.
Jei kada nors istorikai nagrinės 2025-ųjų Lietuvą, konstatuos faktą, kad tuo metu Lietuvoje prasidėjo pilietinis prabudimas, naujasis Atgimimas, ir apsnūdusi visuomenė užsinorėjo turėti padorią valstybę, kur būtų nemeluojama ir laikomasi įstatymų, kur nuteisti nusikaltėliai nebūtų renkami į valdžią ir nediktuotų ten savo prorusiškų sąlygų ir nenukabinėtų Ukrainos vėliavų. Ir kas gi lėmė tokį praregėjimą – klaus istorikai, ir atsakys – ogi ruda russofašistinė partija, užsiregistravusi „Nemuno aušros“ pavadinimu ir ėmusi aktyviai veikti stribiškais NKVD metodais. Ji ir pažadino tautą. Atsirado primiršta savivertė, tada ir valia ginti Lietuvą, apsaugant ją nuo russijos paveiktų, o gal ir nupirktų politikų; ir net jaunimas ėmė domėtis, kokioje Lietuvoje jiems norėtųsi gyventi labiau, negu stribų modeliuojamoje Žemaitaitijos ssr.
Taigi – šėtonas atlieka ir gerų darbų, ne veltui sakoma, kad jis taiso Viešpačiui kelius. Tad padėka stribų metodais veikiančiam Žemaitaičiui, žadinančiam tautą.
O tiems, kas užmiršo, kas tie stribai – pailiustruos prikabinta Žemaitaičio fb žinutė, bylojanti apie komunistišką ryžtą kolaboruoti su okupantais ir žudyti Lietuvos piliečius. Žudiko paraiška, kuri kuo puikiausiai tiko ir prezidentui, ir socialdemokratams, ir teisinėms struktūroms.
…………………………..
Taip pat apie stribus primins ir kelios žemaičio mistiko skulptoriaus Viliaus Orvido (1952-1992) mintys:
„Vaikystėj teko matyti daug visokių nešvarių žmonių. Nuo pat vaikystės girdėjau tokį vidinį balsą – būti švariam.
Aukščiausias mus pasirenka ir patikrina, ar stiprūs esam, ar nelūžtam.
Yra tam tikri sluoksniai, kurie suinteresuoti intrigas daryti. Bet čia jau jų problema yra. Kaip duos Viešpats, taip bus gerai…
Šiandien mes matom, kad net ir tie, kurie buvo švariausi, ištižo. Tamsi jėga viską nori užkariaut. Esu truputį mistikas ir matau sąmoningą
tamsių jėgų veiklą – ji nori apvaldyt žmogų, nužmogint.
Buvo, tarkim, tokie patys nusmukusiausi žmonės, padugnės – stribukai. Ir šiandien jie dar tebevaikščioja. Kai žmones išvežė į Sibirą, tai jie viską pasiėmė – žemes, gyvulius, karves. Bet po metų, po trejų viską pragėrė ir liko tokie pat pliki, kaip buvo. Bet ir šiandien jie pirštais rodo į tuos, kurie dirbti stengias. Sako – va, tas yra buožė! Dar jie laukia to momento, kad galėtų pakelti galvas.“
Vytautas V. Landsbergis
