Kadaise dirbau muziejuje. Mano vieta buvo priešais kasininkę, taigi periodiškai matydavau įvairiausius lankytojų elgsenos su savo pinigais modelius. Statistiškai gausiausias buvo niekuo neišsiskiriantis elgesys – išgirdo žmogus bilieto kainą, išsitraukė piniginę ir susimokėjo. Daug įdomiau būdavo, kai ateidavo grupelės.
Kai ateidavo grupelės, žinoma, dažnai atsikartodavo tas dažniausias susimokėjimo modelis: kiekvienas tvarkingai už save. O bet tačiau. Kartais grupelėse rasdavosi lyderis, kuris imdavosi mokėti išsyk už visus – ir čia perskyra: buvo dviejų tipų lyderiai. Buvo lyderiai paprašaikos ir lyderiai mačo.
Lyderiai paprašaikos buvo apgailėtini. Taip, jie susimokėdavo už visos grupelės bilietus ir paslaugas, bet jau čia pat – prie kasos – imdavo rokuotis: kiek kas kam ko skolingas. Juste, tu man penkiasdešimt centų skolinga. Arūnai, tu man du eurus ir dar tris eurus už alų užvakar. Ir taip toliau, ir panašiai. Iki absurdo kartais prieidavo: gidas stovi ir laukia, kada galės ekskursiją pradėti, o lyderis paprašaika teberankioja savo taksą.
Valstybės nuskriaustas žmogus – sprogmuo, nenukenksminta pavojinga mina. Nereikia užminuoti savo namų koridoriaus.
Lyderiai mačo buvo kitokie. Pirmas prie kasos paklausia sumos ir išsyk be jokių klausimų ar svyravimų – už visą grupę. Kiek pasakė, tiek sumokėjo. Po to – svarbiausia – jokio mėtymosi: viskas apmokėta, atsiskaičiuosim vėliau. Pasitaikydavo, kad lyderio mačo grupelėje koks vienas kitas panūsdavo išsyk su lyderiu atsiskaityti – jie paprastai galantišku rankos mostu būdavo nuraminami: vėliau atsiskaičiuosim, po to.
Suprantama, kad mano įspūdžiai apie abiejų tipų lyderius apsiriboja vieno labai siauro epizodo prie muziejaus bilietų kasos ertme. Iš šio tyrimo lauko nė velnio nesužinosi, gal lyderiai paprašaikos šiaip yra nuostabūs žmonės ir kiekvieną taip surankaliotą centą aukoja vargstantiems seneliams ir šąlantiems kačiukams; gal lyderiai mačo yra toksiški psichopatai, kurie vakare po n-tosios vyno taurės reikalauja, kad bilietu dykai aprūpinta Jolanta atsilygintų kitaip. O gal viskas atvirkščiai – nesužinosiu ir nesužinosim.
Norėčiau, kad Lietuva būtų lyderis mačo.
Skaitytojui kol kas nesuprantant, ką aukščiau esantis pasažas turi bendro su nūdienos aktualijomis, kita – akivaizdesnė – iliustracija.
Nusiperkate butą viename Vilniaus priemiesčių. Įdedate laiko, jėgų, meilės ir, žinoma, pinigų. Remontuojate, špakliuojate, spardote laminatą, tiesinate kreivai suklijuotas plyteles ir t. t., ir pan. Gyvenate. Pamilstate vietą, kurioje gyvenate. Lemputės ant lango gruodį, vazonai ant palangės pavasarį. Su kaimynais net sveikinatės. Įsigyvenate. Įleidžiate šaknis.
Ir tada vieną dieną gaunate raštą. Iš kažkokios valstybinės institucijos. Tamstos namas pastatytas tokioje vietoje, kur valstybei žūtbūt reikia nutiesti kelią kažkokį svarbų. Taigi, valstybė visą namą išpirks iš gyventojų ir nugriaus. Ir kitų variantų čia nėra.
Norėčiau, kad Lietuva būtų versli, efektyvi, tikslo siekianti – ir jei reikia, priemonių neskaičiuojanti. Valstybė. Lyderis mačo.
Dabar įsivaizduokime, kad valstybė elgiasi kaip lyderis paprašaika. Praneša, kad butai bus išperkami rinkos kaina. Kaip ten bus vertinama ir kiek įvertins turto vertintojai – klausimas individualus. Kada valstybė sumokės tą rinkos kainą – neaišku.
Ar pavyks už tą rinkos kainą iškart rasti kokį nors padorų variantą – neaišku. Ar valstybė atlygins gausybę smulkių papildomų problemų – daiktų ir įrangos atjungimo, supakavimo, pernešimo, pervežimo, prijungimo – neaišku. Ar valstybė pridės bent ką nors už moralinę žalą ir tą nemalonų jausmą, kad esi priverstas persikelti ne savo noru – neaišku. Nes valstybė elgiasi kaip lyderis paprašaika.
Norėčiau, kad Lietuva būtų lyderis mačo. Norėčiau, kad Lietuva tokiais atvejais siūlytų dvigubą rinkos kainą.
Norėčiau, kad Lietuva išsyk sumokėtų nuskriaustiems gyventojams avansą – nes pinigų reikės dabar, o ne kažkada. Norėčiau, kad Lietuva skirtų kiekvienam išsikelti priverstam gyventojui po valdininką, kuris už gyventoją spręstų jo rūpesčius – naujo būsto ieškotų, meistrus kuruotų, pervežėjus, viską.
Nes Lietuvai reikia to namo, to sklypo. Nes Lietuvai reikia, kad tas ne savo valia iškeltas žmogus jaustųsi nenuskriaustas. Nes valstybės nuskriaustas žmogus – sprogmuo, nenukenksminta pavojinga mina. Nereikia užminuoti savo namų koridoriaus.
Daug ko aš norėčiau. Norėčiau, kad Lietuvos valstybė būtų didžiausia verslo įmonė, siekianti efektyvumo, o ne absurdiškos lygiavos. Norėčiau, kad aukštos klasės specialistai, degantys iniciatyva ir gebantys daryti dalykus, gautų atlyginimus didesnius nei privačiame sektoriuje. Norėčiau, kad iš savo darbo vietų išlėktų tūkstančiai kabinetų užpildų, atsėdinčių darbo laiką ir žlugdančių veržlias idėjas. Norėčiau, kad Lietuva būtų versli, efektyvi, tikslo siekianti – ir jei reikia, priemonių neskaičiuojanti. Valstybė. Lyderis mačo.
Ir jūs, jei esate sveiko proto, jei nedegate noru, kad jūsų sūnus užaugtų bomžu (o duktė – prostitute), turite norėti to paties – veržlios, iniciatyvios ir tikslą pasiekiančios valstybės.
Tokioje gyventi bus išties gera.
Bernardinai.lt
Darius Indrišionis, istorokas, publicistas
