
/ asmeninio archyvo nuotr.
Vienas ankstyvųjų puikaus Argentinos rašytojo Julio Cortasaro apsakymų vadinasi „Užgrobtas namas“.
Jis pasakoja apie gyvenimą dideliame name, į kurį vis kažkas įsibrauna ir užima jo dalį. Šeimininkams – porai pagyvenusių žmonių – tai nepatinka, tačiau nesinori protestuoti, nes vietos name labai daug. Ilgainiui tai, kad šeimininkams likusi erdvė mažėja, priimama kaip savotiškas dėsnis. Galiausiai vyras ir žmona pasijunta, kad namas jau nebe jų, kad jiems ten nebeliko vietos.
Šis apsakymas – tai metafora, puikiai perteikianti tai, kas vyksta šiuolaikinėje demokratijoje. Pradžia paprastai labai viltinga ir visi džiaugiasi, kad yra taisyklės, prieš kurias visi lygūs, kad viskas orientuota į bendrą gėrį. Viskas pradeda nykti po truputį.
Turėtų kilti klausimų, kodėl politikas, kuris visiems skelbia, kaip viskas Lietuvoje blogai, pats vis turtėja ir įsigyja brangų nekilnojamąjį turtą.
Pilna Sąjūdžio suvažiavimo salė audringai plojo Meilei Lukšienei, kuri per Steigiamajį suvažiavimą paskelbė principą – jokio pakantumo melui. Tačiau būti tiesoje nėra patogu, ir pagunda pasitelkti principą – „tikslas pateisina priemones“ – didelė. Tad Aukščiausioje Taryboje būta visko. Taip pat ir labai karštų ir įžeidžių ginčų. Signataras Algirdas Patackas sudavė kitam signatarui Rimvydui Valatkai. Tai atrodė bet kokios ribos peržengimas. Kaip ir minios apstumdytas Česlovas Juršėnas.
Turėjome paksogeitą, kurio metu paaiškėjo, kad meluoti gali net ir aukščiausias pareigas valstybėje užimantis pareigūnas. Džiaugėmės, kad demokratija dar sugeba apsiginti ir neleisti, kad vešėtų korupcija ir melas. Tiesą sakant, su tam tikra nostalgija prisimenu laikus, kai išaiškėjus, kad politikas melavo, jis ar ji raudonuodavo iš gėdos ir niekam nekildavo mintis, kad tai nesvarbu.
Šiandien regime politikus, kurie viešai meluoja ir ne tik nerausta, bet net melu prasiveržia į įtakingas politines pareigas. Atgrasiausia tai, kad jie patys puikiai supranta, jog meluoja, tačiau privačiuose pokalbiuose vaiposi: „Svarbiausia, kad tai veikia. Žmonėms įdomu. Jie nori girdėti sąmokslo teorijas ir tai, kad kažkas už juos kovoja.“
O kaip mes? Kiek mums rūpi, kai paaiškėjo, kad politikai mums melavo? Įpratome sakyti, kad visi jie tokie, tačiau tai taip pat melas. Tik reikia kažkiek pastangų įjungti kritinį mąstymą ir nusikratyti nuo ausų melagienų voratinklius. Tačiau, kaip J. Cortasaro apsakymo herojai, mes numojame ranka ir sakome, kam stengtis – na taip, turėtų kilti klausimų, kodėl politikas, kuris visiems skelbia, kaip viskas Lietuvoje blogai, pats vis turtėja ir įsigyja brangų nekilnojamąjį turtą. Būtų išmintinga prisiminti visas nepasiteisinusias „pranašystes“ ir neįgyvendintus pažadus bei pareikalauti, kad dera atsakyti už savo žodžius, tačiau patogiau pasiginčyti su televizoriumi ir kartoti: „Teisingai tas vyrukas visus dergia.“
Tai, kas įvyko Vilkaviškyje, dar prieš dešimt ar dvidešimt metų atrodytų skandalinga ir absoliučiai nepriimtina. Tačiau mes normalizavome melą, tai gal normalizuosime ir politikų smurtą?
Kai melas normalizuojamas ir yra ne tik pakenčiamas, tačiau net sveikinamas, nieko nuostabaus, kad pamažu pradeda nykti kitos demokratijos normos. Pavyzdžiui, kad negali tuo pat metu būti valdžioje ir apsimesti, kad nesi atsakingas už valdžios sprendimus. Tiesą sakant, tebuvo tik laiko klausimas, kai politikai, niekinantys visus, kurie jiems neploja ir nesižavi jų melagienomis, paleis į darbą kumščius.
Tai, kas įvyko Vilkaviškyje, dar prieš dešimt ar dvidešimt metų atrodytų skandalinga ir absoliučiai nepriimtina. Tačiau mes normalizavome melą, tai gal normalizuosime ir politikų smurtą?
Girdėjau sakant, kad konflikte visada kažkiek kaltos abi pusės. Sutinku, tačiau yra viena esminė aplinkybė. Seimo narys, kurio teisės ir pareigos prasideda nuo priesaikos, įsipareigoja būti lygus ir teisingas visiems, dirbti vardan visų, net ir tų, kurie jam nepatinka, kuriems jis nepatinka. Parlamentaro priesaika reiškia įsipareigojimą nebėgti nuo žmonių, kuriems atstovauja, išklausyti juos net ir tada, kai jų pozicija atrodo nepriimtina. Politikas, kuris naudoja fizinį smurtą prieš pilietį, kuriam prisiekė atstovauti, yra dugnas, kuriame jau nebėra nei demokratijos, nei politikos.
Politikas, kuris naudoja fizinį smurtą prieš pilietį, kuriam prisiekė atstovauti, yra dugnas, kuriame jau nebėra nei demokratijos, nei politikos.
Šiandien esame kryžkelėje, ar dar norime būti demokratine politine bendrija, kurioje visi lygūs prieš įstatymus. Kurioje turtingesnis ar politinę galią turintis žmogus negali užsipulti silpnesnio. Kurioje turime ieškoti sutarimo ir gerbti vienas kitą.
Visi esame unikalūs ir skiriamės vienas nuo kito. Natūralu, kad skiriasi ir mūsų interesai, simpatijos, siekiai. Tačiau tikrai galima harmonizuoti skirtumus, atrasti kompromisus ir leisti vienas kitam gyventi, jei tik sutarsime dėl pamatinių taisyklių ir kelių esminių principų, tokių, kaip nepakanta melui, smurtui ir parazitavimui kitų sąskaita. Alternatyva – savosios teisybės įtvirtinimas kumščiais ir neaiškiais būdais įgytais pinigais.
Sąmoningai neminiu politiko, kurio veiksmai išprovokavo šį tekstą, nes ne pavardės ar atstovaujamos partijos svarbiausia. Kiekviename iš mūsų gyvena tiek gėrio, tiek blogio pradas ir galiausiai nugali tas, kuriuo kasdien rūpinamės.
Noriu tikėti, kad Vilkaviškio skandalas gali būti postūmis atsikvošėti. Dar galime neapleisti bendrų namų, tačiau turime pabusti iš abejingumo snaudulio, nes mes tikrai galime gyventi geriau ir ne tik kurio nors demagogo pažaduose.

