Trisdešimt šeštą Nepriklausomybės atkūrimo gimtadienį sutinkame kiek sutrikę. Dar niekada per pastaruosius keturis dešimtmečius pasaulyje nebūta tiek kruvinų karų, tarsi būtų pabudęs galingas pykčio ugnikalnis. Taip pat ir Lietuvos viduje per visą atkurto valstybingumo laikotarpį nebuvo taip ištirpęs pasitikėjimas valdžios institucijomis. Turime polinkį pykti ant išrinktos valdžios, tačiau, kai pereinama prie anekdotų ar grotesko, – vyresniosios kartos dar pamena, kad tai primena nebent Brežnevo „stagnacijos“ laikus sovietmečiu.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad dar nė viena valdžia tiek nebepročiavo. Jei teiginyje, kad Prezidentas susižalojo ranką, slapta griaudamas nelegalią tvorą prie savo namo, norėdamas spėti tai padaryti prieš inspektorių patikrą, faktai kiek „pritempti“, tai informacija oficialiame Vengrijos valdžios puslapyje apie aukšto lygio susitikimą su opozicijos lyderiu Lietuvoje Remigijumi Žemaitaičiu yra faktas. Nežinau, ar pats vienas iš valdančiųjų lyderių taip prisistatė, ar taip buvo įvertinta jo dėstoma pozicija, tačiau tai įrodymas, kad gyvename absurdą primenančioje politinėje tikrovėje.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad dar nė viena valdžia tiek nebepročiavo.
Nepaisant visų trikdančių, stebinančių dalykų, nekelia abejonių, kad yra ką švęsti ir galima kalbėti apie Lietuvos sėkmės istoriją. Jei XX amžiaus pabaigoje atrodė, kad bet kuris „geopolitinis čiaudulys“ gali mus parversti, žinojome, kad esame labai priklausomi nuo savo valdžios sprendimų ir dėl įvairiausių problemų buvome linkę kaltinti laisvę, nes dar mokėmės gyventi kaip laisvėjantys žmonės, tai dabar situacija gerokai pasikeitusi.
Aišku, vis dar esame labai priklausomi nuo didžiulę galią turinčių gerokai pagyvenusių valstybių vadovų įnorių, tačiau tikrai nesame vienui vieni, priklausome galingiems tarptautiniams aljansams. Jie tikrai nėra tobuli, tačiau mes, kaip valstybė, esame gerokai atsparesni nei bet kada anksčiau. Tiesą sakant, tai, kad nors ir pasiginčydami stipriname gynybos raumenis, labiausiai yra susiję su tuo, kad visi suprantame, jog turime, ką prarasti. Gyvename valstybėje, kurioje yra daug taisytinų vietų, įvairaus politinio broko ir iššūkių, tačiau ją jau vertiname pagal aukštus europietiškus standartus, kurie Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu atrodė tarsi tolimos žvaigždės. Šiandien esame Europos Sąjungos vidutiniokai, kuriems atvirai pavydi didžioji dauguma buvusių sovietinių respublikų ir dalis kitų Europos valstybių. Kaip rodo Eurobarometro tyrimai, mes patys išmokome vertinti savo valstybę, tikime jos ateitimi ir nebesutapatinama valstybės su valdžia ir jos institucijomis.
Sunku vienareikšmiai įvertinti, ar dabartinis žmonių nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, Prezidentu iš tiesų reiškia, kad patiriame išbandymą „politinėmis klastotėmis“, ar paprasčiausiai išaugo reiklumas ir vertinimo standartai, tačiau nekelia abejonių, kad stiprėja pilietinė visuomenė, horizontalus bendradarbiavimas ir supratimas, kad turime galvoti apie valstybės pamatų stiprinimą, informacinio, emocinio, finansinio piliečių raštingumo ugdymą, visuotinės gynybos koncepciją, o ne planuoti ir perplanuoti gyvenimą rinkimų rėžiais.
Gyvename valstybėje, kurioje yra daug taisytinų vietų, įvairaus politinio broko ir iššūkių, tačiau ją jau vertiname pagal aukštus europietiškus standartus.
2019 m. Lietuvos prezidento rinkimus laimėjo su politika iki tol nieko bendro neturėjęs Gitanas Nausėda. Iki pastarųjų metų pasitikėjimas juo visuomenėje buvo solidus. Svarbiausia priežastis, mano įsitikinimu, tai, kad mums, kai tapome ES ir NATO nariais, reikėjo naujo politinio tikslo. G. Nausėda prabilo apie gerovės valstybės kūrimą. Tokios valstybės, kurioje visi pajustume stiprėjančios valstybės naudą, kurioje būtų rūpinamasi socialiniu teisingumu, kokybiškomis viešosiomis paslaugomis. Drįstu teigti, kad ilgainiui pasirodė, kad tai tebuvo rinkimų šūkis, kurio svarba tik blėso. Tačiau gerovės valstybė ir jos nuoseklus kūrimas išlieka svarbia politine programa, kuri turėtų būti aiškiu politiniu užsakymu bet kuriai būsimai valdžiai.
Mes galime gyventi kaip laimingiausios dabartinio pasaulio visuomenės Skandinavijoje. Tiesą sakant, tik rūpestis socialiniu teisingumu ir kiekvieno piliečio gerove yra veiksmingiausia alternatyva visiems „gelbėtojams“ ir kitiems „politiniams parazitams“.
Tikrai turime kuo pasidžiaugti. Turime, ką verta ginti. Turime, ką dera tobulinti. Turime, ko galime siekti. Turime už Lietuvos sienos kenčiančius bičiulius, kuriems ir toliau privalome padėti, nes tai ne tik išmintinga investicija į mūsų gynybą, bet svarbu ir tai, kad tikri draugai yra didžiulė jėga besiblaškančiame šiandienos pasaulyje.
Todėl sveikinu visos su Kovo 11-ąja. Laikom laisvės frontą.
Andrius Navickas
