Nesu tikras, ar yra dar žodžių, kurie vartojami tiek įvairių prasmių, kaip „kultūra“. Mokykloje mane mokė, kad kultūringas elgesys – tai pagarba kitiems, taip pat viešojo gyvenimo taisyklėms. Taip pat sužinojau, kad kultūringesnį mane daro, kai skaitau knygas, mokausi atmintinai eilėraščius, domiuosi praeities paveldu. Vėliau, jau universitete, dėstytojas pristatė priešstatą tarp kultūros ir gamtos (ar prigimties). Jis kalbėjo apie kultūros dirbinius, kaip pasaulio perkeitimo būdą. Kiek vėliau, kai teko dirbti kūrybinį darbą, pats sau suformulavau, kad kultūros esmė yra autentiška kūryba. Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, septintą ilsėjosi, o paskui prasidėjo – aštuntoji – kūrybos ir kultūros diena.
Mes esame prasmės alkstančios būtybės, todėl kūryba, sąlytis su kultūra yra ne nebūtinas desertas, bet veikiau toks pat poreikis, kaip kasdieninė duona.
Dažnai kultūrą bandoma sutapatinti tik su profesionalia menine kūryba. Esą menininkai yra kultūros šaltinis, o visi kiti tampa kultūringesni, kai atsiduria jų kūrinių akivaizdoje. Viena didžiausių kultūros švenčių – kasmetinė tarptautinė knygų mugė, sutraukianti tūkstančius žmonių.
Tačiau išlieka klausimas – kuo kultūros žmonių misija tokia svarbi, kad net išsakomas reikalavimas, kad kultūros rėmimo politika turi būti valstybės prioritetas? Kas nutiktų, jei paprasčiausiai vieną dieną neliktų muziejų, teatrų, knygų, muzikos ir visos kitos kūrybos? Juk duona nedingtų, o pasilinksminimų kažkaip galima būtų atrasti.
Paprastai kažką pradedame vertinti ar pajuntame stygių tik tada, kai kažko netenkame. Kai miestelyje nebelieka bibliotekos, kultūros salės, nebeužsuka jokie kūrėjai, nuskursta ir tie, kurie labai retai kur nors išsiruošdavo. Kultūra mums padovanoja galimybę permąstyti save, pasaulį, kuriame gyvename, tapatybės ir prasmės klausimus.
Jau senokai kūryba buvo išstumta iš politikos ir jau seniai kultūros žmones žingsnis po žingsnio bandyta paversti tik politinių užsakymų vykdytojais. Džiaugiuosi, kad suveikė savisauga ir išvydome tikrą orumo revoliuciją, kurios svarbiausia išraiška įvairiose Lietuvos vietose susikūrusios kultūros asamblėjos.
Kasdienybėje mes dažnai įsijaučiame į priemonių pasaulį ir užsimirštame, kad jis taip pat yra namai, kad grožis, kūryba, gebėjimas nustebti ir atverti naujas perspektyvas yra būtina visaverčio gyvenimo dalis. Jei jos nelieka, atsiveria skaudi tuštuma.
Viena iš priežasčių, kodėl šiuolaikinis pasaulis, nepaisant visų sukuriamų materialinių gėrybių, visų dirgiklių, dažnai atrodo nuviliantis ar net nykus, ir yra tai, kad jame pernelyg mažai vietos lieka autentiškai kūrybai. Esą yra vertingesnių dalykų, tačiau tiesa ta, kad žmogus gyvas ne vien duona ir dirginančiais renginiais. Mes esame prasmės alkstančios būtybės, todėl kūryba, sąlytis su kultūra yra ne nebūtinas desertas, bet veikiau toks pat poreikis, kaip kasdienė duona.
Aišku, tikrai retas iš mūsų turi galimybę ir noro kasdien keliauti per kultūros renginius, tačiau kiekvienas kūrybos veiksmas keičia pasaulį ir šių pokyčių bangos nuraibuliuoja net iki ten, kur žmonės net nesusimąsto, kad tai juos augina. Kurianti (o ne vien dirginanti) žiniasklaida, knygos, žmonės televizoriuje, kurie svarsto apie prasmę ir kitas gilias temas, – visa tai taip pat kultūra.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų – skaičiuoju nuo Atgimimo pradžios – Lietuva labai pasikeitė. Suprantu, kad gaila ir tų gražių dalykų, kurie išsibarstė per pokyčius, tačiau praktiškai visose srityse labai toli pajudėjome į priekį. Pradėjome svajoti apie gerovės valstybę, tačiau, mano įsitikinimu, viena iš didžiausių kliūčių yra tai, kad mes, kaip valstybė, nesugebame įvertinti įprasminančios kultūros potencialo ir svarbos.
Todėl toliau liekame mažai ką bendro tarpusavyje turinčių ir nuolat besivaidijančių žmonių visuomene. Akcentuojame vartojimą, o ne kūrybą. Pešamės dėl sukurtų gėrybių, neatrasdami bendros kūrybos ir savo talentų išskleidimo džiaugsmo.
Prieš pusmetį išvydome protestus, skelbiančius, kad kultūra atsidūrė pavojuje. Jau senokai kūryba buvo išstumta iš politikos ir jau seniai kultūros žmones žingsnis po žingsnio bandyta paversti tik politinių užsakymų vykdytojais. Džiaugiuosi, kad suveikė savisauga ir išvydome tikrą orumo revoliuciją, kurios svarbiausia išraiška įvairiose Lietuvos vietose susikūrusios kultūros asamblėjos.
Puikiai matome Lietuvoje, kuo baigėsi eksperimentas „neapkrauti“ politikos moralės normomis, kūryba ir kompetencija.
Kūryba negali gyvuoti vien protestu, tačiau kūrėjai privalo pasirinkti laisvę, nes, priešingu atveju, kultūra nebegalėtų atlikti įprasminančios ir įgalinančios misijos. Protestai iškėlė klausimus apie kultūros vaidmenį, mūsų lūkesčius ir, kas labai svarbu, kultūrininkai statė ne barikadas, bet tiltus. Tokio kultūros žmonių bendradarbiavimo ir tiek aktyvaus jų įsitraukimo į regionų gyvenimą nebuvo daug metų.
Nemanau, kad svarbiausia sutarti dėl kurio nors vieno kultūros apibrėžimo. Gerokai svarbiau rinkti kūrybą, kuri yra ne vien eilėraščių rašymas, tapymas, muzikos kūrimas ar scenos menas. Tai taip pat kasdienis veržimasis prasmės link, autentiškas dialogas, nesitenkinimas banalybėmis ir pamėklėmis. Kultūra pažadina kiekviename iš mūsų ieškantį ir savo talentus siekiantį išskleisti žmogų. Tai tiek pat svarbu, kaip ir tai, kad pavasarį atsiranda ir skleidžiasi pumpurai.
Kultūra, kaip kūryba ir įprasminimas, yra politikos pagrindas, Puikiai matome Lietuvoje, kuo baigėsi eksperimentas „neapkrauti“ politikos moralės normomis, kūryba ir kompetencija. Jei norime realių pokyčių, kurie atvertų kelią tikrai gerovės valstybei, nepakanka perstumdyti politikų kėdes, turime būti kūrėjais, o ne vien vartotojais, piliečiais, o ne vien „mielų rinkėjų“ mase.
