Kartais senjorai nėra linkę pasakotis apie savo gyvenimo vadinamojo aksominio laikotarpio užsiėmimus, veiklas, pomėgius, nuotaikas. Dažniausiai numoja ranka: ką čia bepasakysi, kai esi gyvenimo paraštėje. Kai kurie, išėję į užtarnautą poilsį, atitrūkimo nuo greito kasdienybės ritmo pojūtį panardina į ramią, seklią buitį – į sodą, daržą, anūkų priežiūrą, pagalbą vaikų šeimoms. Kiti ima gilintis į tas sritis, kurioms anksčiau nebuvo galimybių, laiko ar materialių išteklių. Šis pasakojimas bus apie senjores (senjoras – tai pagarbus, mandagus terminas, vartojamas apibūdinti vyresnio amžiaus žmogų, dažniausiai pensininką). Apie veiklias, smalsias, moteris, nelenktyniaujančias su laiku, bet protingai juo pasinaudojančias.
Dosjė
Šios moterys – miesto gyventojos, ne tik sodo, bet ir gyvenamosios vietos kaimynės, senjorės. Jos yra dirbusios valstybės įstaigose, įmonėse, susijusiose su žmonių aptarnavimu, su skaičiais. Yra ir netiksliųjų mokslų atstovių. Sukaupti solidūs darbo stažai, brandi gyvenimo patirtis.
Beveik visų vaikai išvykę, anūkai auga su tėvais šalies didmiesčiuose arba užsienyje. Maloniai apsikeičiama vizitais, laukiama atvykstant atostogų. Dvi senjorės Irena ir Danutė džiaugiasi netoliese gyvenančių vaikų šeimomis. Senjorė Elena jau promočiutė. Nors visos peržengė septyniasdešimtmečio slenksčius, joms namai dar nėra užburtas kanarėlių narvelis. Jų nepririši namuose.
Dauguma mokosi Trečiojo amžiaus universitete, visos lanko kultūrinius renginius, užsiima sportu, sveikatinimusi, knygų skaitymu, kryžiažodžių sprendimu, turistinėmis kelionėmis. Šias jaunatviškas moteris aplinkybės suvedė į nepaprastą būrelį, kurį jungia stiprus bendrystės jausmas. Kažkas jas viešai pavadino sodininkėmis. Tai Irena, Elena, Regina, Danutė ir dar kelios – nemenkas pulkelis.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame kovo 10 d. antradienio laikraštyje.
