Kartais senjorai nėra linkę pasakotis apie savo gyvenimo vadinamojo aksominio laikotarpio užsiėmimus, veiklas, pomėgius, nuotaikas. Dažniausiai numoja ranka: ką čia bepasakysi, kai esi gyvenimo paraštėje. Kai kurie, išėję į užtarnautą poilsį, atitrūkimo nuo greito kasdienybės ritmo pojūtį panardina į ramią, seklią buitį – į sodą, daržą, anūkų priežiūrą, pagalbą vaikų šeimoms. Kiti ima gilintis į tas sritis, kurioms anksčiau nebuvo galimybių, laiko ar materialių išteklių. Šis pasakojimas bus apie senjores (senjoras – tai pagarbus, mandagus terminas, vartojamas apibūdinti vyresnio amžiaus žmogų, dažniausiai pensininką). Apie veiklias, smalsias, moteris, nelenktyniaujančias su laiku, bet protingai juo pasinaudojančias.
Dosjė
Šios moterys – miesto gyventojos, ne tik sodo, bet ir gyvenamosios vietos kaimynės, senjorės. Jos yra dirbusios valstybės įstaigose, įmonėse, susijusiose su žmonių aptarnavimu, su skaičiais. Yra ir netiksliųjų mokslų atstovių. Sukaupti solidūs darbo stažai, brandi gyvenimo patirtis. Beveik visų vaikai išvykę, anūkai auga su tėvais šalies didmiesčiuose arba užsienyje. Maloniai apsikeičiama vizitais, laukiama atvykstant atostogų. Dvi senjorės Irena ir Danutė džiaugiasi netoliese gyvenančių vaikų šeimomis. Senjorė Elena jau promočiutė. Nors visos peržengė septyniasdešimtmečio slenksčius, joms namai dar nėra užburtas kanarėlių narvelis. Jų nepririši namuose. Dauguma mokosi Trečiojo amžiaus universitete, visos lanko kultūrinius renginius, užsiima sportu, sveikatinimusi, knygų skaitymu, kryžiažodžių sprendimu, turistinėmis kelionėmis. Šias jaunatviškas moteris aplinkybės suvedė į nepaprastą būrelį, kurį jungia stiprus bendrystės jausmas. Kažkas jas viešai pavadino sodininkėmis. Tai Irena, Elena, Regina, Danutė ir dar kelios – nemenkas pulkelis.
Pradžių pradžia
Bendravimas prasidėjo nuo Irenos. Ji sodo senbuves ir naujokes kvietėsi į savo sodo terasą arbatos, pokalbių, tarėsi dėl bendrų darbų paruošiant žemę sėjai, nuėmus derlių, išvežant daržo ir sodo atliekas. Dabar ši vieta – būrelio susirinkimų centras. Irena žvitriai sukasi su arbatinuku, vaišina savo kepiniais, visos ragauja atsineštus savo gaminius. Irenos sodo erdvė – tarsi sodininkių štabas.
Paskata suvienyti kūrybines jėgas buvo rajono bibliotekos 2020 m. paskelbtas raiškaus poetinio žodžio konkursas apie rudenį. Mintis jame dalyvauti kilo spontaniškai, kaip visada, susirinkus sode pas Ireną įprastinės kavos. Pagal konkurso gaires, reikėjo surinkti medžiagą, parašyti scenarijų, pasiskirstyti tekstus, išmokti juos. Vien to neužteko. Neramino mintis: o kur visa tai atlikti, kas ir kaip filmuos… Sutartą dieną karavanas moterų, nešinų pintinėmis su sodo rudens gėrybėmis – dėl dekoracijų – ir kiek pasipuošusių, patraukė Apaščios link, už jos – į miškelį prie akmenų. Daugiabučio kaimynams tada dar nebuvo įprasta matyti tokią kolektyvinę šių moterų išvyką. Tąkart savikritiškoms sodininkėms ne iš karto sekėsi poetinis montažas, teko kartoti, tad filmavimas užsitęsė. Medžiaga sėkmingai pateko į konkursą. Po visko užplūdo emocijų, įspūdžių jūra. Tas įvykis sodo kaimynes tarsi pastūmėjo į žodžio grožio pasaulį, kuriam ir jaunystėje nebuvo abejingos.
Neįgytas imunitetas Rugsėjo pirmajai
Kai soduose sužydi astrai, ima kūpsoti didžiulės pinavijų ar hortenzijų galvos ir šnara, linguoja kardelių botagėliai, pasąmonėje impulsyviai atgyja prisiminimai apie mokyklinius rudenius. Sodininkių mintyse – kelių kartų giminių Rugsėjo pirmosios, menama, kokios jos buvo jų vaikystėje ir kokios vaikų ir anūkų mokykliniais metais. Kai šalia nebėra savų mokinių, sumanė pačios pažaisti mokyklą: nupiešė iškabą, surašė pamokų tvarkaraštį, pasiskirstė pasirinktų dalykų pamokas. Kai viena ves pamoką, kitos tuomet bus mokinės, paskui keisis. Atsirado tikras – popierinis – mokyklinis žurnalas, pradžioje netikras skambutis, kitais metais – iš mokyklos pasiskolintas. Pamokos vyko ir rimtai, ir šmaikščiai. Antai Regina atsinešė savo vyro, kūno kultūros specialisto, anų laikų ,,diplomatą“ su visa jame saugoma amunicija: švilpuku, kamuoliu bei ,,naujosios“ mokytojos parūpintais prizais. Stengėsi ,,mokinės“ ir per ,,fizinį“ sportuodamos, ir per lietuvių kalbą rašinėlius pagal gairinius žodžius apie žąsį kurdamos, ir darbelius gamindamos…Buvo kuo pasidžiaugti.
Kasmet atsiverčiamas tas žurnalas primena linksmas popietes savo susikurtoje ,,mokyklėlėje“, skatina naujoms. Pamokos nenuėjo veltui. Sodininkės išmoko kurti akrostichus, sveikinimų ar tostų tekstus, sakyti lakoniškus linkėjimus. Norint tam gerai pasiruošti tenka pavartyti knygas. Jų gausu Elenos sodo atviroje terasoje: gali bet kada atnešti ar pasiimti knygų arba dovanoti jų šiai bibliotekėlei. Dar galima aplankyti Elenos tapybos darbų mini galeriją jos sodo namelyje.
Viena siena puikuojasi jos manieringais, naujoviško stiliaus paveikslais. Elenos polinkis menui matyti jos paruoštose vaišėse: senjorė tęsia mūsų močiučių mėgstamą patiekalų puošimo būdą – spalvingai atrodo serviruotės su pienių, nasturtų ir kitų valgomų augalų žiedais.
Šaltomis žiemos dienomis, kai sodas miega letargo miegu, visoms norisi daugiau laiko skirti knygoms. Irena reguliariai eina į rajono biblioteką. Ją domina knygos apie gyvenimą. Danutei šią žiemą buvo smalsu paskaityti iš kitos sodininkės pasiimtų knygų apie prezidentus A. Smetoną, B. Obamą. Šiuo metu ji kremta E. Mildažytės didžiausio ažiotažo susilaukusią knygą ,,Pelynų medus“. Danutę domina ne tik knygos. Ji didžiausia TV laidų „Tūkstantmečio vaikai“, „Galvok“, „Auksinis protas“ mėgėja. Sodininkės keičiasi spauda – laikraščiais, domisi rajono ir šalies gyvenimo aktualijomis.
Tradicija tapo pirmosios bulvės šventė
Viena sodininkė turi ,,privilegijuotą“ žemės plotą. Išskirtinis jis todėl, kad rudenį žemės plotelis sėjai paruošiamas rankomis – kastuvu ir labai anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui, pasodinamos ankstyvosios bulvės, pasėjami žirniai. Jie apdangstomi agroplėvele, apčiūčiuojami ir, glostomi kaitrių saulės spindulių, sėkmingai auga, bręsta, kai tuo metu kiti daržai dar laukia atvykstančios technikos. Birželio pradžioje (pernai kiek vėliau, per Vladines) pasirodo pirmasis derlius. Tądien „bulvių karalienė“ pritroškina didžiulį katilą šonkauliukų, raugintų kopūstų, priverda šviežių bulvių. Po senąja obelimi arba namelio terasoje stalas užtiesiamas balta staltiese. Sodininkės atsineša savo patiekalų: kastinio, silkutės, daržovių mišrainių. Į kaktas tarkštelėję šaukštai ,,atidaro“ naują sodo gėrybių sezoną. Po vaišių žaidžiami stalo žaidimai, laukia prizai, sukabinti ant obels šakų…
Kai pasas ir kalendorius mina ant kulnų
Sodo kaimynės kartu švenčia savo gimtadienius ir vardadienius. Nė viena proga (kur bebūtų: sode, kavinėje ar išvykoje) neapsieina be meninės dalies. Visoms patinka vaidinti. Iš anksto pagal pasirinktą rašytojo (dažniausiai B. Ferrero, A. Saksės) kūrinį sukuriama inscenizacija, pasiskirstoma vaidmenimis, ieškoma drabužių, aksesuarų. Viena sodininkė turi skrybėlaičių, perukų kolekcijų, visokių apdarų, rekvizitų, net iš Egipto ir Škotijos yra parsivežusi egzotiškų drabužių. Spektakliukai ruošiami kaip staigmena šventės ,,kaltininkei“. Štai Irenos jubiliejiniam gimtadieniui buvo sukurtas ilgesnio siužeto spektaklis, kad galėtų vaidinti ne tik sodininkės, bet ir kartu kavinėje dalyvaujantys svečiai. Iš anksto jiems buvo paruošta apranga, rekvizitai. O kiek pačios sodininkės turėjo reikalų! Danutė siuvo sijoną Pepei Ilgakojinei (Reginai), matavosi ir prisitaikė arabų šeicho apdarą – galabėją. Regina visada labai atsakingai ruošiasi vaidmenims: iš kelių pasiūlytų variantų atsirenka drabužius ir aksesuarus, apgalvoja kiekvieną smulkmeną. Nepamirštami jos sukurti Pirato, Pepės Ilgakojinės personažai! Be to, ji yra būrelio „linksmieji plaučiai“ – geba šmaikščiai ir taikliai visiems pakelti ūpą, sujudinti apsnūdusias jėgas. Atrodo, kad jos sodas begalinis, nes visas apdalija tai šilauogėmis, tai dar kuo.
Yra buvę, kad ruošimasis šventei išplinta už rajono ribų. Reginos vardadieniui buvo pasirinkta Š. Pero pasaka „Raudonkepuraitė“. Sudėtingiausia užduotis teko Elenai – Vilkui. Ji dėl kaukės net vyko į Šiaulius pas anūkę, kad parsivežtų Vilko apdarą! Raudonkepuraitei reikėjo labai pasistengti, kad išliktų gyva po tokio atkaklaus vilko veiksmų. Užtat paskui kiek juoko, emocijų, įspūdžių!
Vienas gimtadienis vyko pagal nenuspėjamą scenarijų: „Ant siurprizo – siurprizas“. Liepos mėnesį gimusioji nusprendė švęsti gimtadienį ne sode. Sutartą dieną sukrito bičiulės į du taksi ir nudūzgė į piceriją. Po vaišių jas pakvietė paplaukioti iš anksto užsakytu katamaranu. Einant jo link pasklido instrumentinio dueto atliekamos melodijos. Pasirodo, sodininkės kaip dovaną – siurprizą užsakė muzikantus, nuo kurių melodijų ir iškylautojų balsų tą popietę kunkuliavo Širvėna. Ko nepasiausti, kai su bičiulėmis širdy lengva ir smagu!
Kartą buvo toks gimtadienis, kurio eigos nelabai kas numanė. Organizuotojos iš vakaro suslapstė sode ir už jo ribų, pvz., prie šiukšlių ar komposto konteinerių, po vaiskrūmiais, paslaptingus raštelius kapsulėse su maršruto stotelių paieškų nuorodomis. Po sveikinimų prasidėjo žygis tiesiai – kreivai – šleivai, kol galiausiai pulkelis priartėjo prie Neringos gėlių salono, o ten laukė iš anksto įspėta jo šeimininkė. Kiek buvo nuostabos, džiaugsmo, sveikinimų, apkabinimų, netikėtų siurprizų ir… bendra bičiulystės nuotrauka.
Jau tradicija, kad švenčių pradžioje kiekviena dovanoja savo paruoštus sveikinimus, linkėjimus, specialias dovanėles ir būtinai savo sode išaugintų gėlių. Nuotraukų apie buvusias akimirkas koliažai – puikus prisiminimas ir priminimas apie smagiai kartu praleistą laiką.
Optimizmas amžėjant
Šis sodininkių būrelis, gyvuojantis beveik dešimtmetį, ne vien pramogauja. Šventimų būna mažiau nei kasdienybės. Joje kiekvienai moteriai sava buitis, savi rūpesčiai. Sodas ir daržas turi savo ritmiką. Pagal ją reikia derinti darbus, jei nori sulaukti savo rankomis išauginto derliaus ir juo – kaip širdies gėriu – pasidalinti su artimaisiais. Senjorams tai vienas iš ezistencijos prasmės šaltinių dabartiniame jų gyvenimo etape.
Dalintis! Pavasarį sodo kaimynės dalijasi gėlių, pomidorų, paprikų, baklažanų daigeliais. Vasarą smagu vaišinti uogomis, rudenį – vaisiais.
Žiema dosni pilnais stiklainiais ar šaldytomis uogomis. Pačios moterys balina medelius, dūzgina žoliapjoves, laisto šiltnamius, ravi. Pačios, nes visos našlės. Šios septyniasdešimtmetės – aštuoniasdešimtmetės, kaip ir dauguma jų kartos brandžios patirties žmonių, neišvengia dabar vadinamo amžėjimo, su juo susijusių sveikatos rūpesčių: kam pakeistas sąnarys, kam lūžęs stuburas, kam keistinas akies lęšiukas, kartais nei iš šio, nei iš to prisideda vidiniai ateinantys ir praeinantys negalavimai. Nieko amžino nėra – paprasta gyvenimo aksioma. Bet sodininkės nusiteikusios optimistiškai, aplinkiniams skleidžia gyvenimo džiaugsmą. Buities rūpesčiai ir šventinės akimirkos būna lengvesnės ir ryškesnės, kai greta yra bičiulių, dalijančių bendrystę ir sielos gėrį.
