Nemunėlio Radviliškyje, prie Apaščios upės, yra unikali vieta, kur privačios sodybos teritorijoje galima pasigrožėti atodangomis. Nugriovęs menkaverčius pastatus, gamtos kūrinius atvėrė šeimos sodybą tvarkantis Petras Deglis.
Didesnę gyvenimo dalį Vilniuje ir Airijoje gyvenęs vyras sako, kad atgaivinama tėvų sodyba Lietuvos šiaurėje yra paskutinė ir artimiausia širdžiai jo gyvenimo stotelė.
Namams – 300 metų
Kelios Nemunėlio Radviliškio gyventojų kartos gerai žino Apaščios upės slėnyje ant skardžio stovinčią sodybą. Skardyje tiesiog prilipdyti trobesiai nuo seno vadinami „kregždžių lizdu“. Į jį galima patekti tik per pievą, esančią šalia miestelio mokyklos. Sodybos kiemą galima pasiekti einant žemyn vedančiu siauru takeliu arba iš paupio lipant aukštyn.
Ši sodybvietė mena per 300 metų senumo laikus. Pirmasis namas šioje vietoje buvo pastatytas 1569 metais, tuo pačiu metu, kaip ir evangelikų reformatų medinė bažnyčia. P. Deglio žiniomis, santakoje stovėjo pilis, bet ją vis švedai sugriaudavo. Tad vėliau vietoje jos pastatyta bažnyčia.
Skardyje įmontuotas namukas buvo evangelikų reformatų bendruomenės nuosavybė, jame gyveno bažnyčios tarnautojų šeimos. Iki šiol sudėtinga suvokti, kaip kažkam kilo mintis „nulipdyti“ namuką skardyje. Tiesa, jis galvoja, kad tuo metu galimai platesne upe valtimis į pilį plaukdavo švedai ir namukas galėjo turėti gynybinę paskirtį – jo gyventojai įspėdavo apie atplaukiančius priešus.
Bažnyčia taip pat buvo nuolat sudeginama švedų, tad vėliau jos vietoje ant skardžio šalia santakos buvo pastatyta mūrinė. Ar buvo ant senų pastatų perstatytas namas, duomenų nėra, bet pagal išvaizdą ir statybos būdą jis iš tiesų mena itin tolimą senovę.
P. Deglis pasakojo, kad jo seneliai buvo bažnyčios tarnautojai. Jonas Deglis buvo varpininkas, o jo žmona Elzbieta – klebonijos ūkvedė.
Jų sūnus, dabartinio sodybos šeimininko tėvas Petras Deglis vyresnysis, su žmona Adele kurį laiką gyveno miestelio centre senosios ambulatorijos antrame aukšte. Čia gimė jų vaikai – dukra Dalia ir Petras jaunesnysis.
Šeima į Deglių namus ant skardžio krašto gyventi sugrįžo 1969 metais.
Dabar Petras Deglis jaunesnysis stebisi, kaip visa šeima su močiute tokiame mažame namelyje, kuriame nebuvo jokių be patogumų, tilpo. Bet kažkaip gyvenę, buvę labai gera ir smagu.
Visa Deglių vaikų vaikystė ir jaunystė praėjo ne tik kopinėjant skardžio šlaitais, bet ir žvejojant šalia tekančioje Apaščioje ir Nemunėlyje, lankant netoliese esančią mokyklą, mėgaujantis nuostabiais paukščių balsais.

Netikėta staigmena
Petras Deglis jaunesnysis tėvų, senelių ir prosenelių sodybą Nemunėlio Radviliškyje tvarkyti pradėjo praėjusių metų rugpjūčio 25 dieną. Prieš tai jis 20 metų gyveno Airijoje, dirbo medžio darbus. Į užsienį išvyko iš Vilniaus, kur praleido 30 metų.
Sodybos paskutinis gyventojas Petras Deglis vyresnysis mirė 2020 metais. Nuo to laiko namai liko tušti, o aplinka apaugo krūmais ir savaiminiais želdiniais.
„Praėjusiais metais man suėjo 66 metai ir sulaukiau pensijos, tai buvo paskutinė mano darbo diena. Grįžau iš Airijos į Biržus. Tvarkau tėviškės namus – tai paskutinis ir didžiausias mano gyvenimo darbas“, – kalba vyras.
Tarsi atsidėkodama už sugrįžimą sodyba šeimininkui atvėrė daugybę gražių staigmenų.
Vyras nugriovė ant skardžio buvusius menkaverčius pastatus – buvusią vištidę, malkinę. Koks ištiko nustebimas, kai atsivėrė dolomito ir klinčių atodangos! Jos šimtamečiams pastatams tarnavo kaip galinė siena. Čia buvo laikomi gyvuliai, viduje buvo prikrauta įvairių rakandų, malkų. Atodangos, virtusios pastatų siena, P. Deglis nematė, kol statinių nenugriovė.

Šias ant šlaito krašto atsivėrusias atodangas vyras atitvėrė „Stop“ juosta, kad pro šalį einančių žmonių neužgriūtų. Jis tvarko šalia atodangų esančią aplinką. Atėjus laikui sako kiemą atversiantis norintiems pasigrožėti gamtos turtais smalsuoliams ir turistams. Jau ir dabar sulaukia susidomėjusių prašalaičių, vietos gyventojų ir žvejų žvilgsnių.
Vyras rodė ant to paties šlaito likusio pastato vidų. Jo siena taip pat yra prigludusi prie atodangos, kuri tvirtai prilaiko statinius. Čia jis paliks senovinę aslą ir galimybę gėrėtis autentiškais vaizdais.
Šalia sodybos P. Deglis pasodino rastą savaime išdygusį ąžuolą. Greta auga Anapilin prieš beveik dvejus metus išėjusios žmonos Dianos garbei pasodinta slyvutė.
Atšilus orams teritorijoje planuojama pasodinti sakurų ir levandų. Tačiau iš esmės šeimininkas žada palikti sodybos vaizdą autentišką. Tik nugrėbė šlaitus, ant kurių savaime auga snieguolės, – kad viskas atrodytų estetiškai ir natūraliai.

Paliks istorijai
Kol kas P. Deglis nakvoti sugrįžta į Biržuose esančius namus. Mat Nemunėlio Radviliškyje esančiame name dar labai šalta, o jį kūrenti, kol nesutvarkytas, bijo.
Į sodybą iš Biržų kasdien vyksta ir atgal grįžta autobusu.
Sako, po žmonos mirties mašinos nebereikia.
Vyras apgailestauja, kad prieš kelis dešimtmečius jo šeimynykščiai namuose išgriovė senovinę duonkepę krosnį. Ji buvo autentiška. Tėvelis namo viduje buvo aptinkavęs rąstus.
Dabar sūnus juos norėtų sugrąžinti į pirmykštę būklę, tačiau suvokia, koks tai kruvinas darbas. Nepaisant visko, gerai, jog tėtis buvo konservatyvus, tad trobesiai iš esmės nekeisti.

Sutvarkęs namus P. Deglis žada juos apstatyti senoviniais baldais. Vieną kambarį planuoja palikti tokį, koks būdavo sovietmečiu.
Dalį pastato stogo jis planuoja iškalti gontais. Kitur paliks seną šiferį, o ateityje žiūrės, gal ir tą stogo dalį pakeis.
Dar vyras rodo netoli sodybos gulintį žilvitį. Jį, nulūžusį, prieš daugelį metų nupjovė seniūnijos darbininkai.
O šis įleido šaknis ir toliau žaliuoja ant savo kamieno augindamas mišką.
Šalia žilvičio pastatyta krosnis, prie jo ne kartą rinkosi ir laiką leido šeimos nariai.
Sodybos kieme paliktas pastatas, kuris 1934 metais apkaltas švediška skarda, atvežta į Lietuvą.
Išleido fotografijų knygą
Petras Deglis džiaugiasi artimu bendravimu su kraštiečiu Evaldu Timuku bei pedagogu ir vaikystės draugu Viliumi Venckūnu.
Evaldo pastangomis buvo išleista Petro prieš 50 metų darytų Nemunėlio Radviliškio apylinkių fotografijų knyga.
Evaldas iš Petro šeimos albumo gavo ir senos ambulatorijos darbuotojų fotografijų, kuriomis apklijavo savo jėgomis remontuojamą ambulatorijos pastatą.
Petras vis prisimena netoli namų stovėjusį mokyklos katilinės bokštą.
Į jį ne kartą buvo įsilipęs, gėrėjosi nuostabiomis apylinkės panoramomis, siekusiomis netgi Bliūdžius. Iki šiol gailisi nepasiėmęs fotoaparato ir visko nenufotografavęs: kokią dabar tai turėtų vertę.
Ateityje sutvarkytos sodybos ir miestelio teritoriją jis planuoja nufotografuoti drono pagalba.
P. Deglis planuoja šalia savo sodybos pastatyti stendus su nuotraukomis, kuriose atsispindi jos ir apylinkių istorija.
Dar jis žada susitikti su evangelikų reformatų bažnyčios kunigais ir bandyti surasti sodybos istoriją menančius archyvus.

Pasaulio žvejybos čempionas
Sveikatos nestokojantis Petras Deglis jaunesnysis sako, kad jo idėja susižavėję ir sūnūs. Vyresnysis Žydrūnas gyvena Airijoje, jaunėlis Darius – Kaimanų salose. Jau turi ir du anūkus, trečias pakeliui.
Metalo grupės AC/DC marškinėlius apsivilkęs vyras yra sunkiosios muzikos gerbėjas. Buvęs net trijuose šios grupės koncertuose ir gali ilgiausiai pasakoti jos istoriją.
Petras Deglis yra dalyvavęs pasaulio karpių žvejybos čempionatuose ir netgi tapęs čempionu. Tačiau savo krašte žvejo patirties panaudoti tenka nedaug, nes tam tiesiog neturi laiko.
Petras Deglis jaunesnysis neslepia, kad už tą vietą, kurią jis atgaivina, jam buvo siūlomos nemenkos pinigų sumos.
Bet vyras atsisakęs, nes, jo įsitikinimu, tokios vietos yra neparduodamos.








