Kovo 23 d. Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose gyvenantis kraštietis, Panevėžio vyskupijos Garbės kanauninkas (titulas suteiktas 2007 m. kovo 2 d.) Vilnis Viktoras Cukuras šventė garbingą 80 metų jubiliejų. Ši sukaktis – puiki proga prisiminti jo gyvenimo ir dvasinės tarnystės kelią, trunkantį daugiau nei 50 metų (kunigystės šventimus priėmė 1975 m. balandžio 27 d.), indėlį į Bažnyčios ir jos bendruomenės gyvenimą bei už viską padėkoti.
Ankstyvoji vaikystė ir tremtis
Būsimasis Garbės kanauninkas V. V. Cukuras gimė 1946 m. kovo 23 d. Jasiškių kaime, netoli Nemunėlio Radviliškio, Viliaus ir Akvilinos Vaitaitytės Cukurų šeimoje. 1949 m. kovo 26 d. sovietų okupacinė valdžia Cukurų šeimą ištrėmė į Sibirą – į Irkutsko sritį. Po pusės metų tremtyje, Kvitoko ligoninėje, mirė tėvas. Likę be tėvo – pasiligojusi motina, jis pats, jaunesnysis brolis Algimantas (g. 1947) ir vyresnioji sesuo Beata (g. 1944) – gyveno pusbadžiu.
Būdamas penkerių, V. V. Cukuras pradėjo lankyti mokyklą. Apie 1955–1956 m. Kvitoko lietuvių kapinėse jis atliko pirmąją išpažintį ir priėmė Pirmąją Komuniją (ten atvykdavo tremtinys kunigas, aukodavo Šv. Mišias). Į Lietuvą grįžo 1957 m. birželio 25 d.
Grįžusi į Lietuvą V. V. Cukuro šeima savo namų jau nebeturėjo. Aštuonerius metus, kol pasistatė mažą namuką Nemunėlio Radviliškyje, jie gyveno prisiglaudę Spruogių sodyboje, buvusioje prie Nemunėlio upės, Muoriškių link.
Gyveno tvartelyje, kur po vienu stogu buvo ir gyvuliai, ir malkinė, ir vienas iš lentų sukaltas kambariukas.
Jame sodybos šeimininkas ir leido tremtinių šeimai apsistoti.
Tų pačių metų vasarą, per Kanapinės atlaidus Skaistkalnėje (Latvija), V. V. Cukuras priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Iškilmėse dalyvavo daug kunigų, tarp jų ir monsinjoras Julijans Vaivods (g. 1895, kardinolu pakeltas 1983 m. vasario 2 d.). 1959 m. pavasarį tremtiniui vyskupui V. Sladkevičiui (g. 1920, kardinolu pakeltas 1988 m. gegužės 29 d.) atvykus į Nemunėlio Radviliškį, V. V. Cukuras su broliu Algimantu pradėjo patarnauti Šv. Mišiose Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčioje. Vyskupas V. Sladkevičius kartais duodavo V. V. Cukurui pinigėlį „unt rašalo“, t. y. mokslams, nes tais laikais mokiniai rašė tik plunksna ir rašalu.
Mokslo ir tarnystės kelias
1965 m. V. V. Cukuras baigė Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą. Po to dvejus su puse metų jis tarnavo sovietinėje kariuomenėje Komių Respublikoje, tose pačiose vietose, kur lageryje buvo kalinta jo sesuo iš pirmos tėvo santuokos Erika, gyvenusi Vilniuje.
Erika buvo susituokusi su partizanu Juozu Juru – santuoką palaimino Algirdas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. V. V. Cukuro svainis parūpindavo Tėvui Stanislovui metalo atraižų, juostų, kniedžių, grąžtų, samovarų, prosų ir kt. Mat jis supirkinėdavo metalą.
Vėliau, 1970–1975 m., V. V. Cukuras mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Mokėsi vien penketais, todėl seminariją baigė „Summa cum laude“. Per paskutines atostogas jį aplankė saugumiečiai, siūlė viliojančius pažadus (jei sutiks jiems tarnauti, galės vykti mokytis į Romą), bet liko nieko nepešę – klierikas V. V. Cukuras atsisakė bendradarbiauti.
V. V. Cukuras kartu su kitais septyniais klierikais kunigystės šventimus priėmė 1975 m. balandžio 27 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Ta proga jis per savo brolį iš pirmos tėvo santuokos Valdemarą Mykolą Cukurą, išeivijos kunigą, teologijos ir filosofijos mokslų daktarą bei užsienio lietuvių skautų ir ateitininkų dvasios vadą, parūpino visiems kurso draugams apaštalinius palaiminimus iš popiežiaus Šv. Pauliaus VI.
1975 m. gegužės 1 d. Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčioje buvo švenčiamos jauno kunigo V. V. Cukuro primicijos (pirmosios iškilmingos Šv. Mišios). Primicijose jam asistavo diakonai Česlovas Degutis ir Kęstutis Daknevičius. Dalyvavo daug kunigų: prieškario ir karo metų (1937–1944 m.) Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčios klebonas kun. Titas Vinkšnelis, kun. Juozas Zdebskis, kun. Sigitas Tamkevičius (kardinolu pakeltas 2019 m. spalio 5 d.), kun. Petras Našlėnas ir daug kitų. Arkidiakonu pasisiūlė būti pats tremtinys vyskupas V. Sladkevičius. Pamokslą sakė kun. S. Tamkevičius.
Savo primicijų paveikslėliuose V. V. Cukuras buvo įrašęs du maldavimus: „Atsiųsk, Viešpatie, man savo šviesą ir tiesą – tegu jos man vadovauja“ (Ps 42, 8) ir „Remkitės Dievu, mano tautiečiai, Jam savo širdį išliekite – Jis mūsų prieglauda“ (Ps 61, 9).
Po pamaldų kurso draugai vyko į Žagarę ir gavo palaiminimą iš kito tremtinio vyskupo Julijono Steponavičiaus (arkivyskupu pakeltas 1989 m. vasario 7 d.).
Parapijinė tarnystė
V. V. Cukuras 1975 m. birželį pradėjo tarnystę Žiežmariuose pas kleboną kun. Alfonsą Ažubalį, o tų pačių metų gruodį paskirtas į Stakliškes. Čia jau kitų metų vasarą jis prie Pirmosios Komunijos prileido apie 130 vaikų ir jaunimo.
1976 m. spalį išvyksta į Šešuolėlius ir Zibalus, kur per tris mėnesius choristus išmoko apie penkiolika kalėdinių ir kitokių giesmių. Ten tarnaudamas jis rinkliavų nedarydavo (iki tarnystės Rokiškyje 2008 m.) – tikinčiųjų šeimos aukodavo „unt Bažnyčios“.
1980 m. gegužę V. V. Cukuras buvo perkeltas į Kirdeikius, 1983 m. gegužę – į Čiobiškį, o vėliau į Kalvius, kur klebonijoje įvedė vandenį, pastatė hidroforą, kilnojamus stelažus bažnytėlės išorės remontui.
1981 m. liepos 20 d. Nemunėlio Radviliškyje mirė V. V. Cukuro mama A. Vaitaitytė-Cukurienė. Laidotuvėms Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčioje ir kapinėse vadovavo iš Pabiržės atvykęs tremtinys vyskupas V. Sladkevičius.
1984 m. liepą V. V. Cukuras perkeliamas į Giedraičius, kur 1985 m. gegužės 7 d. Šv. Baltramiejaus bažnyčioje surengė Pal. Mykolo Giedraičio 500-ųjų mirties metinių minėjimą, kuriame dalyvavo ir vyskupas V. Sladkevičius – jis pašventino paminklą ir suteikė jaunimui Sutvirtinimo sakramentą.
1988 m. liepą V. V. Cukuras perkeltas į Alytaus Šv. Liudviko bažnyčią, paskiriamas klebonu ir ima vadovauti dekanatui. Klebonas rūpinosi bažnyčios aplinka, šiems darbams telkė parapijiečius: buvo išlygintas šventorius, išklotos šaligatvio plytelės. Jis surado metalo meistrą, kuris pagamino turėklus prie bažnyčios įėjimo ir antras – įstiklintas duris, bandė atgaivinti vargonus, bet sovietiniais metais tai padaryti buvo beveik neįmanoma.
1990 m. balandį vyskupas Juozas Matulaitis V. V. Cukurą paskyrė į Kaišiadoris. Tų pačių metų rugpjūtį V. V. Cukuras organizuoja piligriminę kelionę į Pivašiūnus. Jam daug padėjo kun. Gintautas Jančiauskas ir kiti.
1990 m. vasarą iš Sibiro V. V. Cukuro brolis Algimantas ir svainis J. Juras parvežė tėvo V. Cukuro palaikus, kurie buvo perlaidoti Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Perlaidojime dalyvavo Kaišiadorių tremtinių choras ir parapijos jaunimo būrelis.
1991 m. tragiškąją Sausio 13-osios naktį klebonas V. V. Cukuras pats lipo į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros bokštą ir skambino varpais, kviesdamas žmones vykti į Vilnių. Vikarą kun. Robertą Grigą V. V. Cukuras išleido į sostinę, o pats liko parapijoje.
1993 m. liepą V. V. Cukuras buvo perkeltas į Molėtus. Ten būdamas per „Renovabis“ (Vokietijos Romos katalikų bažnyčios labdaros organizacija, įkurta 1993 m. ir skirta padėti Rytų ir Centrinės Europos katalikų bažnyčioms) parūpino iš vokiečių paramą parapijos namų statymui, perdažė bažnyčios išorę, o priekiniuose languose padarė vitražus dviem arkivyskupams – Jurgiui Matulaičiui (Palaimintuoju paskelbtas 1987 m. birželio 28 d.) ir Teofiliui Matulioniui.
T. Matulionio vitražas išsiskiria tuo, jog jame arkivyskupas vaizduojamas su aureole, kuri paprastai dedama šventiesiems. V. V. Cukuras, dar likus dvidešimčiai metų iki beatifikacijos (Palaimintuoju jis paskelbtas 2017 m. birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje), pranašiškai numatė, kad T. Matulionis bus iškeltas į altoriaus garbę, todėl nurodė vitraže pavaizduoti jį su aureole, kad ateityje nereikėtų jo perdaryti. Taigi, Molėtai turi pirmąjį Palaimintojo T. Matulionio atvaizdą su aureole.
Panevėžio vyskupija ir vėlesnė veikla
2002 m. liepą Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas kreipėsi į V. V. Cukurą, prašydamas pagalbos savo vyskupijai, kuri tais metais buvo netekusi septynių kunigų. Jam atvykus į Panevėžio vyskupiją, vyskupas J. Kauneckas jį paskyrė į Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčią, kur V. V. Cukuras dirbo klebonu. Apsigyveno bažnyčios šventoriuje esančiame „Bitės namelyje“, kuriame 1901–1902 m. gyveno rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Julija Beniuševičiūte-Žymantiene-Žemaite.
Būdamas Joniškėlyje, V. V. Cukuras susibičiuliavo su vietos jaunimu, kuris klebonui tapo didžiausiu pagalbininku ir talkininku visuose parapijos darbuose. Klebono rūpesčiu, padedant Vokietijos Romos katalikų bažnyčios labdaros organizacijai „Renovablis“, skyrusiai 87 000 Vokietijos markių, buvo sutvarkytas apleistas mokyklos bendrabutis. Jame norvegų labdaros fondams remiant klebonas įrengė Caritas labdaros valgyklėlę nepasiturinčių šeimų vaikams, jiems net buvo skirti iš labdaros gauti kompiuteriai, telefonai. Kadangi parapija neturėjo laidojimo namų, tai V. V. Cukuras parapijiečių padedamas tame pačiame bendrabutyje įrengė šarvojimo salę. Antrame bendrabučio aukšte klebonas įrengė laisvalaikio erdves jaunimui.
2008 m. rugpjūtį V. V. Cukuras perkeltas į Rokiškį, kur iki 2013 m. buvo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas. Vėliau, 2013–2021 m., V. V. Cukuras buvo Smilgių Šv. Jurgio parapijos klebonas (Panevėžio r.), o 2021–2023 m. – altaristas Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje. Nuo 2023 m. rugpjūčio 9 d. jis gyvena Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose, kur pagal galimybes lankosi Katedroje klausyti išpažinčių.
2025 m. lapkričio 8 d. Panevėžyje aplankius Garbės kanauninką V. V. Cukurą, jo šiluma, išmintis, tikėjimo stiprybė ir sveikas humoro jausmas šių eilučių autoriui paliko gilų įspūdį. Dieve, laimink Jį ir toliau – žmogų, kuris savo buvimu moko džiaugtis gyvenimu ir pasitikėti Tavimi!
Biržų „Aušros“ pagrindinės mokyklos Nemunėlio Radviliškio pagrindinio ugdymo ir daugiafunkcio centro muziejaus „Šiaurinė santaka“ muziejininkas Evaldas Timukas
