„Vis plaukia žodžiai –
Šilti, gerumo sklidini,
Gaivindami ir stiprindami sielą.
Ir pajunti – ne veltui gyveni,
Nes reikalingas dar esi
Ir mielas?Tie tavo žodžiai –
Lyg gaivi liūtis
Liepsnojančią rugpjūčio dieną.
Po tų gerumo žodžių supranti:
Esi gyvenimo kely ne vienas…Algirdas Butkevičius,
„Gerumo žodžiai“.
Eilėraštis iš trečiosios
poezijos knygos
„Medžio giesmė“
Trečiąją Biržų miesto šventės dieną Biržų pilyje vėl skambėjo poezija.
Šįsyk biržiečiai gausiai rinkosi į Algirdo Vladislovo Butkevičiaus knygų sutiktuves, paliudydami, kad jo žodžiai labai reikalingi, kad autorius nėra vienas savo kelyje.
Algirdo Butkevičiaus pristatinėti vargu ar reikia: žurnalistas, buvęs „Biržiečių žodžio“ vyriausiasis redaktorius, tautodailininkas, turintis meno kūrėjo statusą medžio meistras, kraštotyrininkas, Biržų literatų klubo narys, Antano Macijausko premijos laureatas, Biržų rajono garbės pilietis…
Pristatydama A. Butkevičių renginio vedėja bibliotekininkė Liuda Prunskienė priminė šiuos dalykus ir lydėjo klausytojus per įdomiausius A. Butkevičiaus gyvenimo ir kūrybos puslapius. O į šią kelionę, kalbėjo L. Prunskienė, pakvietė dvi knygos, kurias A. Butkevičius padovanojo Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai: prisiminimų knygą „Kelionė į praeitį“ ir poezijos bei medžio drožinių fotografijų knygą „Medžio giesmė“.
Pirmoji, pasakys A. Butkevičius, labiau skirta saviems žmonėms, kad žinotų šeimos ir giminės ištakas, įdomesnius biografijų faktus. Poezija – gerbėjams, kurie nuolat seka A. Butkevičiaus kūrybą socialiniuose tinkluose, pažįsta iš ankstesnių poezijos knygų, spaudos.
Bet sutiktuvių pradžiai – L. Prunskienės klausimai renginio svarbiausiems žmonėms. „Kas jums yra Biržai?“
Algirdas Butkevičius atsakė su šypsena: „Borisui Dauguviečiui Biržai buvo antras miestas po Romos, o aš Romoje nebuvau, tai man Biržai pirmas pasaulio miestas.“
Aktorė Jūratė Budriūnaitė, kuri tuoj skaitys A. Butkevičiaus poeziją, prisiminė: vaikystėje Biržai buvo miestų miestas, kur rasdavai geresnio maisto ir renginių. Dabar jie svarbūs dėl puikių žmonių.
Artūras Aukštuolis, šio renginio bardas, dainų A. Butkevičiaus tekstais atlikėjas, lakoniškas: Biržai jo jaunystės ir brandaus amžiaus miestas, gražiausias miestas.
Renginio vedėja siūlė nukeliauti į vaikystę, prisiminti didžiausias išdaigas, kurios ir dabar priverčia šyptelėti dažniausiai santūrų A. Butkevičių. Tuo labiau, kad vienas iš trijų vaikystės muškietininkų, Gunaras Kakaras, sėdi tarp klausytojų ir neleis sumeluoti.
Pasidalinęs vaikystės nuotykiais, Algirdo, Gunaro ir Vytauto išdaigomis, A. Butkevičius kalbėjo apie brandų amžių. Po devynių pedagoginio darbo metų Pasvalio rajono mokyklose grįžo į Biržus. Pakvietė bendrakursis Emilis Trečiokas, tuo metu – vyriausiasis „Biržiečių žodžio“ redaktorius. Iš pradžių – dirbti literatūriniu bendradarbiu. Atidžiai paniręs į žurnalisto darbą, atidėjo poeziją ir medžio drožybą. Gerai, kad ne visam laikui…
L. Prunskienė bandė išsiaiškinti, ko daugiausia susikaupė per gyvenimą: pasakojimų apie iškilius biržiečius, eilėraščių, fotografijų, medžio skulptūrų, ir pasidžiaugia, kad biblioteka turi A. Butkevičiaus rankraščių fondą.
Po įžanginių klausimų kalba pasuko apie knygas. Apie pirmąją, „Kelionė į praeitį“, A. Butkevičius kalbėjo su šypsena: anūkė padovanojo storą, gal šimto puslapių bloknotą ir liepė rašyti gyvenimo istoriją. Tad rašęs rašęs, o kai prirašė, nusprendė tekstą perkelti į kompiuterį. Taip ir gimė knyga. L. Prunskienė patikslina: tai labai nuoseklus, išsamus pasakojimus apie šeimą ir patį laikmetį.
Antroji knyga, anot A. Butkevičiaus, gimė, kai vaikystės bičiulis Gunaras pasiūlė: surink gerus eilėraščius, medžio drožinių nuotraukas ir išleisk knygą. „Negalėjau neklausyti vaikystės draugo…“
O tada sutiktuvių klausytojai turėjo puikią galimybę išgirsti J. Budriūnaitės skaitomus eilėraščius iš naujosios eilėraščių knygos, A. Aukštuolio dainas A. Butkevičiaus tekstais. Skaitomi ir dainomis tapę eilėraščiai sujaudino, užbūrė. Ir nors juose yra liūdnų tonų, nors jie kviečia susimąstyti apie gyvenimo esmę, pilkos nuotaikos klausytojams nedovanojo.
Porą eilėraščių paskaitė ir pats autorius. Šie dar nepatekę į rinkinius, vienas skelbtas faceboke, kitas ką tik parašytas.
Baigusi skaityti pačios pasirinktus eilėraščius, aktorė Jūratė Budriūnaitė gėlių puokštę įteikė A. Butkevičiui. „Didelė dovana yra atvažiuoti ir skaityti jūsų kūrybą“, – kalbėjo J. Budriūnaitė, prisimindama bendravimą su A. Butkevičiumi – patyrusiu žurnalistu, tautodailininku, kultūros žmogumi.
Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė dėkojo A. Butkevičiui už jo prasmingus darbus, užsiminė apie galbūt būsimą antrąją „Biržų siluetų“ dalį. „Smagu, kad Biržai turi Algirdą, dėkui už bičiulystę, už tai, kad rašot, kad poezija virsta daina“.
Kalbėjo astronomas, etnokosmologas, A. Butkevičiaus bičiulis nuo pat vaikystės G. Kakaras. „Važiuodamas į Biržus iš Molėtų krašto galvojau, kaip jis tiek daug sugeba, koks žodis tiktų apibūdinti Algirdo kūrybą. Ir sugalvojau – jausmojauta. Nes priimi jausmą, kurį jis sudėjo į savo medinukus ir eilėraščius.“
Sūnus Vaidotas Butkevičius sakė, kad kiekvienos knygos sutiktuvėse išgirsta naujų dalykų apie savo tėtį, kuris šiaip jau nelinkęs kalbėti apie save. Tačiau vieno jis visą laiką stengiasi mokytis iš tėčio – didžiulio darbštumo.
Sveikinimo žodžius, linkėjimus dar sakė nemažai popietės dalyvių. Darniai skambėjo ir „Ilgiausių metų“.
Ilgiausių metų Algirdui Butkevičiui, jo naujiems sumanymams ir darbams.
Algirdas Butkevičius padėkojo visiems renginio dalyviams, savo pagalbininkams įteikė medžio skulptūrėles, ir sėdo rašyti autografų į knygas, kurias panoro įsigyti biržiečiai. Pradėjusios kelią bibliotekos salėje, knygos ateis į skaitytojų namus.
