„Žiūrėjau pro langą ir mane apėmė tas jausmas, kuris kyla keleiviui, paliekančiam viską ir einančiam į tamsią nežinomybę“. Tai pranašiškos nuojautos žodžiai iš jaunos žydaitės, talentingos garsėjančios poetės ir studentės filologės Matildos Olkinaitės dienoraščio, parašyti likus metams iki didžiosios Holokausto tragedijos. Jos eilės nuskambėjo Biržuose penktadienį, prie buvusios sinagogos S. Dagilio gatvėje, kur biržiečiai ir svečiai susirinko prisiminti ir paminėti Biržų žydų žūties 85-ąsias metines.
Atminties renginys prasidėjo M. Olkinaitės eilėmis, kurias kadaise biržietis penkiolikmetis Icikas padovanojo savo kaimynei lietuvaitei Renei. Jas skaitė paskutinio Biržų žydo Šeftelio Melamedo proanūkė Ūla, pratęsdama tą iš praeities ateinančią dviejų tautų sugyvenimo viename mieste temą.
„Jei kas Biržuose prieš 90 metų būtų prakalbęs apie paskutinįjį žydą, tai būtų buvę taip pat neįsivaizduojama, kaip kad Biržų gatvėse, turgaus aikštėje, krautuvėse kada nors nustos klegėti vardai – Mauša, Sara, Leiba, Šimonas, Rivka, Chaja… Baisi 1941-ųjų metų rugpjūčio 8-oji ne tik išbraukė šiuos biržiečių vardus iš vardyno, ta diena brutualiai nutraukė šimtmečius besitęsusią Biržų žydų istoriją“, – sakė muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė, pristatydama renginyje dalyvavusius svečius.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame rugpjūčio 11 d. antradienio laikraštyje.
