„Žiūrėjau pro langą ir mane apėmė tas jausmas, kuris kyla keleiviui, paliekančiam viską ir einančiam į tamsią nežinomybę“. Tai pranašiškos nuojautos žodžiai iš jaunos žydaitės, talentingos garsėjančios poetės ir studentės filologės Matildos Olkinaitės dienoraščio, parašyti likus metams iki didžiosios Holokausto tragedijos. Jos eilės nuskambėjo Biržuose penktadienį, prie buvusios sinagogos S. Dagilio gatvėje, kur biržiečiai ir svečiai susirinko prisiminti ir paminėti Biržų žydų žūties 85-ąsias metines.
Atminties renginys prasidėjo M. Olkinaitės eilėmis, kurias kadaise biržietis penkiolikmetis Icikas padovanojo savo kaimynei lietuvaitei Renei. Jas skaitė paskutinio Biržų žydo Šeftelio Melamedo proanūkė Ūla, pratęsdama tą iš praeities ateinančią dviejų tautų sugyvenimo viename mieste temą.
„Jei kas Biržuose prieš 90 metų būtų prakalbęs apie paskutinįjį žydą, tai būtų buvę taip pat neįsivaizduojama, kaip kad Biržų gatvėse, turgaus aikštėje, krautuvėse kada nors nustos klegėti vardai – Mauša, Sara, Leiba, Šimonas, Rivka, Chaja… Baisi 1941-ųjų metų rugpjūčio 8-oji ne tik išbraukė šiuos biržiečių vardus iš vardyno, ta diena brutualiai nutraukė šimtmečius besitęsusią Biržų žydų istoriją“, – sakė muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė, pristatydama renginyje dalyvavusius svečius.
Į Biržus atvyko Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir maldos vadovas Viljamas Žitkauskas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman , iš Jungtinių Amerikos valstijų atvykę Biržų žydų istorijos ir kultūros draugijos nariai: dr. Jonathan ir Renne Dorfan, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovo pavaduotoja-švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė. Renginyje dalyvavo Biržų žydus gelbėjusių šeimų palikuonys, Biržų „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro gimnazistai kartu su mokytoja Jurgita Sereikiene, rajono politikai, istorijai neabejingi biržiečiai.
Biržų žydų istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas istorikas Vidmantas Jukonis kalbėjo apie žydų bendruomenę Biržų mieste, buvusius ar iki šių dienų išlikusius jų gyvenimo ir kultūros ženklus, poveikį miesto gyvenimui.
Iš tūkstančių Biržuose gyvenusių žydų tragedijos gelbėtojų lietuvių dėka išvengė vos keletas.Tų, kurie rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis darė šį kilnų darbą, vardus perskaitė Biržų „Saulės“ gimnazistai.
Svečiams lietuviškus pasisakymus į anglų kalbą vertė Merūnas Jukonis.
„Eisime keliu, kuriuo į mirtį ėjo mūsų bendrapiliečiai – vyrai, moterys, senoliai, vaikai, ant rankų nešami kūdikiai… Suvarytiems į getą žydams liepdavo prisisiūti geltoną žvaigždę, kad gatvėje būtų atpažįstami… mes šiandien nešime po geltoną gėlę – vilties simbolį“, – sakė E. Lansbergienė, kviesdama susirinkusius drauge praeiti Atminties keliu į Pakamponis, į kurį palydėjo graudi Boriso Kirznerio smuiko melodija.

Atmintis yra pareiga
Pakamponių memorialas pasitiko skambančiais ten nužudytų žmonių vardais.
„Emociškai yra labai sunku čia būti ir atstovauti žydų bendruomenei. Bet labiausiai dėkoju jauniems žmonėms, kurie drauge praėjo šį Atminimo kelią“, – sakė ambasadorė Shelly Hugler Livne. „Atmintis – tai ne vien apie praeitį. Ji taip pat yra apie mūsų šiandienos pasirinkimus ir visuomenę, kurią kuriame rytojui. Minėdami 85-ąsias šių tragiškų įvykių metines, kartu pripažįstame ir svarbią tiesą – atmintis yra mūsų pareiga. Esame skolingi nužudytiesiems išsaugoti jų vardus bei istorijas, ginti istorinę tiesą bei užtikrinti, kad ateities kartos pažintų ne tik tragedijos mastą, bet ir kadaise Biržuose klestėjusios žydų bendruomenės gyvenimą, jos kultūrą bei neįkainuojamą indėlį į miesto istoriją“, – sakė ambasadorė.
Jautėsi saugūs
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky svarstė, kodėl tiek mažai žydų pabėgo ar pasitraukė prasidedant karui. Jos nuomone, niekas negalėjo pagalvoti, kad jiems kas nors gali atsitikti, kai abi tautos taikiai šimtmečius gyveno greta. Žydai, gyvenantys Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jautėsi saugūs ir galvojo, jog toks gyvenimas tęsis.
„Deja, turime 260 žydų žudynių vietų. Aš daug skaičiau apie Biržus, apie nužudytų žmonių skaičius. Bet vėliau pagalvojau – o kam ieškoti tų skaičių, jei nužudyti buvo visi“, – sakė F. Kukliansky, kviesdama visus atvykti į žydų bendruomenę, susipažinti su jų virtuve, kultūra ir papročiais. „Santykiai tarp lietuvių ir žydų negali pasibaigti Holokaustu“, – pabrėžė F. Kukliansky.

Sujungti gyvenimą ir mirtį
„Mano senelis, močiutė ir tėčio 9 metų broliukas guli čia. Sunku, bet ir gera kalbėti“, – sakė Leta Melamedaitė-Vainorienė.
Ji pasakojo apie tėvo išsigelbėjimo aplinkybes, apie tai, kaip sovietmečiu Biržų žydų palikuonys iš visos Lietuvos paskutinį rugpjūčio sekmadienį rinkdavosi čia, kaip tėtis apie viską prakalbo tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Vicemerė Astra Korsakienė sakė, jog atminties ištrinti neįmanoma. „Šiandien lenkiame galvas prieš visus čia nužudytuosius. Pagerbiame jų atminimą ir prisimename kiekvieną gyvybę kaip nepakartojamą žmogaus istoriją. Kartu prisimename ir tuos, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo persekiojamuosius, išlikdami tikrojo žmogiškumo pavyzdžiu“, – sakė A. Korsakienė.
Šviesos spinduliu, jungtimi tarp gyvenimo ir mirties tapo įspūdingai nuskambėjusi jidiš kalba atlikta Marko Varšavskio daina apie ramią ir jaukią vaikystę, jidiš abėcėlę ir laimę. Ją atliko muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriaus laikinoji vedėja Vilma Mažeikienė.
Prie bendro kapo už visas aukas meldėsi Maldos vadovas Viljamas Žitkauskas, Biržų evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Jonas Morkvėnas.

Biržai susirenka čia
Svečias iš JAV dr. Jonathan Dorfan kalbėjo Biržų žydų palikuonių ir Biržų žydų istorijos ir kultūros draugijos vardu. Jis apžvelgė atminties apie šimtmečius čia gyvenusią žydų bendruomenę atgaivinimo istoriją, senųjų žydų kapinių tvarkymą, memorialo Pakamponyse kūrimą.
J. Dorfan dėkojo svariausiai prisidėjusiems prie visų šių darbų žmonėms – Vidmantui ir Merūnui Jukoniams, Irutei Varzienei, Virginijai Kalninienei, Letai Vainorienei, dabar veiklą tęsiančioms Editai Lansbergienei ir Emilijai Raibužytei, tautiečiams Abeliui ir Glendai Levittams, Bennie Rabinowitzui, Josephui Rabie ir kitiems Biržų žydų palikuonimis. „Nuo tada kiekvienais metais Biržai susirenka čia. Susirenka prisiminti. Pagerbti. Ir paliudyti, kad šie žmonės nėra pamiršti“, – sakė J. Dorfan.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman taip pat dėkojo šiems žmonėms už žydų atminimą įamžinančius darbus.
O Atminimo keliu atneštos geltonos gėlės, žvakelės ir akmenukai nugulė prie memorialo ir paminklinių akmenų kaip liudijimas, kad atmintis yra mūsų atsakomybė už ateitį, kad šių žmonių gyvenimai ir vardai nebus pamiršti.










