Gaivios žalumos įrėmintame atokiame Papilio seniūnijos Skrebiškių kaime nuo tolo tarsi gulbė šviečia koplyčia. Visą gegužės mėnesį kiekvienas vakaras, išskyrus sekmadienius, čia kupinas ramybės, tikėjimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos globos.
Tuo tiki ir to meldžia į gegužines pamaldas besirenkančios Skrebiškių kaimo moterys.
Vyskupas Motiejus Valančius yra sakęs, kad gegužinės pamaldos, vadinamosios mojavos, pirmiausia yra namų bažnyčios malda. Jis kvietė kiekvieną pavasarį tikintiesiems rinktis švarią erdvę, papuošti ją Marijos atvaizdu, apkaišyti jį žiedais, uždegti žvakes ir giedoti. Šios gražios tradicijos iki šiol laikosi ne vienas kaimas.
Išeiginis vardas ir kasdienis rūpestis
Skrebiškių kaimo žmonės renkasi giedoti penktus metus. Tiksliau, moterys, nes vyrai linkę likti namie ir į koplyčią ar Papilio bažnyčią ateina per Šv. Mišias.
Moterys sakė šiemet svarsčiusios, kad gal jau nebesirinks. Bene visos skundžiasi prastėjančia sveikata, o jauni žmonės labiau linkę likti namie. Bet tikinčiosios įveikia savo negalią, susikooperuoja, sėda į kaimynių ar draugių vairuojamus automobilius ir vakarais važiuoja į koplyčią. Jaunesnės, kaip Daiva, ateina pėsčiomis, nes „skaičiuoja žingsnius“.
„Visoms labai gera susitikti. Pagiedame, pasimeldžiame, išklausome atsiminimų, aptariame kaimo reikalus“, – sako giedotojos ir tikisi, kad į baigiamąsias mojavos pamaldas atvyks ir kunigas.
Giedotoja Danutė sako, kad šiais laikais yra laisvė rinktis, eiti ar neiti į bažnyčią. Jai nesuprantama, kodėl žmonės paskutiniu metu nutolę nuo bažnyčios – juk tarsi ir niekas nevaržo.
Dažniausiai pirmoji į koplyčią atskuba skrebiškietė Marytė Undzėnienė. Žmonės žavisi jos sugebėjimu rūpintis koplyčia – ji pamatanti ir musę skrendančią, ir dulkelę nukritusią. Ir altorius gėlėmis jos rūpesčiu labai gražiai papuoštas.
Visi žino, kad maršalka vadinama Marytė buvo koplyčios restauravimo iniciatorė. Ją moteris prižiūri ir šiandien. Dėl šios savanoriškos veiklos ją kai kurie kaimo žmonės vadina šventąja.
„Didžiausia padėka Marytei, kad ji prižiūri šią koplyčią. Reiškiame jai gilią padėką. Sakome, kad mūsų giesmės skirtos ir jai, nes tikrasis jos vardas Marija“, – tikino giedotojos.
„Tai tik vardas. Jis išeiginis, o kasdien mane vadina Maryte“, – kuklinasi M. Undzėnienė.
Prašo sveikatos ir vienybės
Viena jauniausių mojavos dalyvių Jurgita prisiminė, kad ji dar būdama 17 metų eidavo į Skrebiškių koplyčią giedoti. Būdavo giedama ir prie kapinėse esančio kryžiaus. Bažnyčioje būdavo daug vaikų. Po to tradicija giedoti gegužės mėnesį kaime buvo užmiršta, bet prieš kelerius metus restauravus koplyčią vėl atgijo.
Vyriausia mojavos dalyvė 83 metų Onutė sakė, kad giedodama Marijai labiausiai prašo sveikatos. Ji prisiminė ir sovietmečiu vykdavusius Visų Šventųjų minėjimus greta koplyčios esančiose kapinėse, kai giesmes ir maldas vesdavęs šviesaus atminimo Viktoras Kujelis.
Ko Skrebiškių kaime labiausiai pasigendama?
Giedotoja Regina sako, kad trūksta aktyvaus jaunimo. Mat tas, kuris likęs, dažniausiai būna tik savame kieme ir rate. Buvusi agronomė Stasė pasakoja visuomet ateinanti į koplyčioje vykstančias ne tik gegužines pamaldas. Atsivedanti ir tris anūkus, kuriuos atveža pas senelius du suaugę sūnūs. Jai labai patinkantis vikaras V. Valionis, kuris sugebantis kalbėti ir pamaldas vesti net dvi valandas. Giedotoja Danutė sako, kad šiais laikais yra laisvė rinktis, eiti ar neiti į bažnyčią.
Jai nesuprantama, kodėl žmonės paskutiniu metu nutolę nuo bažnyčios – juk tarsi ir niekas nevaržo.
Į šią kalbą įsijungusi Marytė sako, kad varžo kompiuteriai ir mobilieji telefonai, jaunimas ir vaikai daugiausia domisi virtualiąja erdve. „Labiausiai gaila, kad jie ateina į koplyčią, pasižiūri kaip į objektą ir išeina, dvasingumo jiems kaip ir nebereikia“, – pastebi ji.
Ko žmonės linkėtų savo kaimui?
Mojavų dalyvė Rasa sako, kad kaime žmonės draugiški – jei nutinka bėda, visuomet ateina į pagalbą. Bet ji linkėtų skrebiškiečiams būti dar draugiškesniems ir vieningesniems.
Jai pritaria Jurgita – sako, kad žmonės labai susiskirstę į atskiras grupeles, reikėtų daugiau vienybės.
Ar negaila laiko, kurį kas vakarą gegužės mėnesį skiria maldai?
Regina tikina, kad negaila, nes nėra kur daugiau kaime išeiti.
Moterys ilgai svarsto, kokią įsivaizduoja kaimo ateitį po 20 metų. Į kaimą ateina gyventi jaunų šeimų, bet labai mažai čia yra vaikų. Kai senųjų neliks, būtų gerai, kad tradicijas perimtų jaunimas.
Mojavų dalyvė Rasa sako, kad kaime žmonės draugiški – jei nutinka bėda, visuomet ateina į pagalbą. Bet ji linkėtų skrebiškiečiams būti dar draugiškesniems ir vieningesniems.
Mokytojas – autoritetas
Su savotišku pasididžiavimu giedančios moterys pabrėžia, kad tarp jų yra trys mokytojos – katalikų tikybos mokanti Celina Mikalauskienė, pradinių klasių mokytoja Rasa Baronienė ir muzikos mokytoja Alma Bedalienė.
Pastaroji pedagogė veda mojavas. Moteris ant specialių lapų atspausdinusi giesmes Mergelei Marijai ir jas išdalinusi giedotojoms.
Alma sako, kad daug gegužinių giesmių randa senuose giesmynuose. Tačiau jas gana sudėtinga atlikti.
Todėl lengviau atliekamų, gražių giesmių prisirinko iš visur, kur jų girdėjusi, – Ruklos, Išlaužo bažnyčiose, vienoje giesmių šventėje Rokiškyje. Paprašė kolegų muzikos mokytojų atsiųsti natas ir išmokiusi giedoti kaimo moteris.
Gegužinėse pamaldose kas vakarą giedamos giesmės keičiasi, į jas įjungiama ir naujų. Giesmėse prašoma Marijos užtarimo šeimai, kaimui, tėvynei – tam, kas svarbiausia žmonių gyvenime. Maldos metu dažniausiai moterys prašo sveikatos, santarvės šeimose ir Dievo globos jų vaikams.
Moterims giedant A. Bedalienė muzikos instrumentu nebepritarianti. Tačiau mano, jog giedant a cappella meninė išraiška tikrai nenukenčia.
Svarbiausia, jog giedama iš širdies. Pašnekovė sako, kad ją iki šiol daug kas pavadina mokytoja, nors moteris jau išėjusi į pensiją. Anot pedagogės, buvusių mokytojų nebūna, o geras mokytojas pirmiausia turi būti autoritetas savo asmeniniu gyvenimu.
Nepadėti negali
Bedalių šeima – tikinčių žmonių pavyzdys, kaip reikia savo gyvenimu tarnauti Dievui.
Almos sutuoktinis Rimantas yra stalius. Jo tėvas Daujėnų bažnyčioje tarnaudavo atlikdamas būtiniausius remontus. Patirtį perėmė ir sūnus.
Rimantas buvo pagrindinis meistras, kuris M. Undzėnienei padėjo restauruoti Skrebiškių koplyčią. Jis nušveitė virš altoriaus ir jame esančių tapybos darbų senus dažus, atnaujino juos, padėjo meistrams dažyti koplyčią, klojo grindis.
„Kaip nepadėsi, juk katalikai esame. Koplyčią remontuoti buvo labai įdomu“, – kuklinasi Papilio ugniagesių komandoje dirbantis vyras.
Nors į mojavas vyras neina, bet per Šv. Mišias jis kaip ir kiti kaimo vyrai dažnas svečias. Kalbėdamas apie Skrebiškius jis kartojo mintis, išsakytas kaimo moterų. Anot Rimanto, nebėra čia vienybės, kiekvienas daugiausia žiūri savo kiemo, žmonės susvetimėjo – nebežino, kas už trijų namų gyvena.
Skrebiškių kaimui jis labiausiai palinkėtų sveikatos – ir fizinės, ir dvasinės.
