Popiežius puikiai suvokia pavojų, kad galingos tarptautinės korporacijos jaučia stiprią pagundą tapti pasaulio valdovėmis, ir tai buvo viena iš paskatų paskelbti savo pirmąją encikliką. Jis ragina nebijoti naujovių, bet įspėja apie pavojų virsti naujojo technofeodalizmo baudžiauninkais.
2026 m. gegužės mėnesį popiežius Leonas XIV paskelbė savo pirmąją encikliką, pavadintą „Magnifica humanitas“ (Nuostabi žmonija), kuri skirta tam, kaip apsaugoti žmogaus orumą sparčios dirbtinio intelekto plėtros akivaizdoje.
Enciklika – tai nuo VII a. išlikusi praktika, kai popiežius, reaguodamas į kokį nors iššūkį ar aktualiją, pateikia analizę, kaip tai derėtų vertinti, žvelgiant iš kataliko pozicijų. Nuo XIX a. pabaigos tapo įprasta, kad popiežiai enciklikas skelbtų temomis, kurios tiesiogiai nėra susijusios su tikėjimo klausimais.
DI yra vertingas pagalbininkas, tačiau nevalia jį paversti šeimininku, kai visą pasaulį bandome pritaikyti prie technokratinių algoritmų.
Didžiausias pavojus kyla silpniausiems, kurie gali būti pradėti traktuojami, kaip „našta“.
1891 m. popiežius Leonas XIII parašė labai svarbų dokumentą, kuriame įvertino pramoninės revoliucijos sukeltus pokyčius ir tendencijas. Jis paskelbė, kad krikščionys neturi vaikytis laiko madų, tačiau taip pat nedera atsiriboti nuo to, kas vyksta pasaulyje. Popiežius suformulavo krikščioniško socialinio mokymo principus, kuriuos iki šiol akcentuoja Bažnyčia, juos naujai interpretuodama ir papildydama.
Per 135 metus, kai Leonas XIII išsakė savo poziciją, kuri labai prisidėjo, kad Europa nenukryptų į radikalaus liberalizmo ar socializmo pozicijas, pasaulis labai pasikeitė.
Šiuo metu išgyvename DI (dirbtinio intelekto) proveržį, kuris keičia pasaulį greičiau ir radikaliau, nei sugebame įsisąmoninti. Dabartinio popiežiaus siekis apmąstyti šį proveržį ir padėti kitiems susiorientuoti sparčiai kintančioje situacijoje paskatino parengti dokumentą, kuriame siekiama įvertinti tiek potencialią DI naudą, tiek pavojus.
Kodėl derėtų kreipti dėmesį į popiežiaus dokumentą tema, kuri, kaip gali atrodyti, nėra susijusi su tuo, ką įprastai vadiname religiniais klausimais?
Derėtų atkreipti dėmesį, kad, paskelbus encikliką, net ir tie, kurie nesutinka su joje išsakytomis įžvalgomis, pripažino jos solidumą ir svarbą.
Matematiko išsilavinimą turintis popiežius puikiai susigaudo sudėtinguose DI klausimuose. Dar svarbiau tai, kad enciklika buvo ruošiama, konsultuojantis ir diskutuojant su autoritetingais ekspertais, todėl net ir toliau nuo tikėjimo esantys verslo, technologijų srities lyderiai nekantriai laukė šios analizės, kaip reikšmingo įvykio. Tuo labiau kad jau kuris laikas formuojasi sutarimas, kad svarbiausi DI klausimai šiandien yra susiję ne su technologijomis, bet su etiniais klausimais.
DI nėra „tobulas žmogus“. Nepamirškime istorijos perspėjimų, kad visais atvejais, kai žmogus įsijausdavo į Viešpaties vaidmenį, tai baigdavosi katastrofa.
Beje, derėtų atkreipti dėmesį, kad, paskelbus encikliką, net ir tie, kurie nesutinka su joje išsakytomis įžvalgomis, pripažino jos solidumą ir svarbą.
Popiežius dokumente nenukrypsta nei į entuziastingą optimizmą, nei į apokaliptinį pesimizmą.
Technologijų raida, kurios šiuolaikinį etapą simbolizuoja DI, yra vertingas pasiekimas, kuris reikalauja budrumo. DI savaime tikrai nėra problema, tačiau labai daug problemų kyla, kai jis suvokiamas siauroje technokratinėje paradigmoje, kurioje vieninteliai kriterijai yra pelnas ir galia.
DI yra vertingas pagalbininkas, tačiau nevalia jį paversti šeimininku, kai visą pasaulį bandome pritaikyti prie technokratinių algoritmų. Didžiausias pavojus kyla silpniausiems, kurie gali būti pradėti traktuoti kaip „našta“, taip pat itin pavojinga spręsti su žmogaus gyvybe susijusius sprendimus, kai bandoma apskaičiuoti gyvybės „vertę“. Taip pat popiežius griežtai kritikuoja tendenciją kliautis DI karyboje, perspėdamas, kad tai veda į totalią savidestrukciją.
Kalbant apie DI naudojimą, būtina sutarti dėl pasaulinio etikos kodekso. Jis būtinas taip pat, kaip krantai upei – jei jų nelieka, ji tampa klampia pelke.
Mes neturime baimintis dirbtinio intelekto ir išnaudoti jo, kaip pagalbinės priemonės, potencialą, tačiau itin svarbu nepaversti jo kriterijumi. DI nėra „tobulas žmogus“. Nepamirškime istorijos perspėjimų, kad visais atvejais, kai žmogus įsijausdavo į Viešpaties vaidmenį, tai baigdavosi katastrofa. Pavyzdžiui, XIX a. – XX a. pirmos pusės eugenika – siekis „patobulinti“ žmoniją, kuris baigėsi kraupiu genocidu. Tad ir šiandien, kaip pabrėžia popiežius, mums svarbiausia išlikti žmonėmis, puoselėjančiais orumą, atjautą, siekiančiais teisingumo ir bendrystės.
Ar DI gali padėti, siekiant teisingesnio ir jaukesnio pasaulio? Taip. Tačiau būtent žmogaus, o ne kurios nors technologijos reikalas yra atsakyti, koks pasaulis labiausiai atitinka mūsų siekius. Labai svarbu, kad nepasiduotume pagundai viską suniveliuoti ir įsprausti į kokią nors veiksmingumo ideologiją. Popiežiaus dokumentas kartu yra tikra odė įvairovei ir kiekvieno asmens unikalumo puoselėjimui. Žmonės yra skirtingos natos, kurios papildo viena kita ir kartu sudaro nuostabią melodiją. DI turi padėti puoselėti šią melodiją, o ne pertvarkyti į monotonišką garsą, nes esą tai patogiau ir aiškiau.
Išvada. Turime nebijoti naujovių, tačiau likti budrūs ir kritiškai mąstantys. Šiandien net galingiausioms įmonėms, kurios plėtoja DI, sunku atsakyti – kas toliau. Svarbiausia, kad nevirstume DI aptarnaujančiu personalu, naujojo technofeodalizmo baudžiauninkais. Taip pat, kalbant apie DI naudojimą, būtina sutarti dėl pasaulinio etikos kodekso. Jis būtinas taip pat, kaip krantai upei – jei jų nelieka, ji tampa klampia pelke.
Popiežius puikiai suvokia pavojų, kad galingos tarptautinės korporacijos jaučia stiprią pagundą tapti pasaulio valdovėmis, ir tai buvo viena iš paskatų šiam Bažnyčios dokumentui atsirasti.
Popiežiaus dokumentas – itin svarbus žingsnis tokio kodekso link, jis papildo Europos parlamento priimtus nutarimus šioje srityje.
Popiežius puikiai suvokia pavojų, kad galingos tarptautinės korporacijos jaučia stiprią pagundą tapti pasaulio valdovėmis, ir tai buvo viena iš paskatų šiam Bažnyčios dokumentui atsirasti.
Panašiai, kaip XIX a. pabaigoje, kai atrodė, kad pasaulis skyla į kelias priešiškas stovyklas, popiežius Leonas XIII pasiūlė alternatyvą, kaip priešiškumą pakeisti į bendradarbiavimą. Dabartinio popiežiaus enciklika – tai panaši pastanga išryškinti bendrojo gėrio perspektyvą naujųjų technologijų akivaizdoje.
Solidi pastanga ir svarbus pavyzdys taip pat ir Lietuvos Bažnyčios hierarchams, kaip dera puoselėti dialogo erdvę ir gilintis į dabarties aktualijas, o ne vien gedėti, kad gyvename gerokai kitokioje visuomenėje nei prieš šimtą ar kelis šimtus metų.
