Biržiečiai paramedikai Andrius Balčiūnas ir Valdas Mačinskas savanoriškai išvyko į dviejų savaičių stažuotę Ukrainoje. Po ten įgytos patirties jie sako žinantys, ką darytų, jei karas prasidėtų Lietuvoje.
„Esame aktyvūs rezervo kariai“, – sako jauni vyrai, kurie turėtų tapti pavyzdžiu tiems, kurie vis dar nežino, kokią pilietinę poziciją užimti ir kaip įprasminti savo gyvenimą.
Vyko padėti Ukrainos medikams
Septyni Lietuvos medikai vyko į Ukrainą per Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro koordinuojamas misijas į pafrontės regionus.
Keturi paramedikai, tarp jų du biržiečiai, į tokią misiją vyko pirmą kartą. Jie patys pasirinko važiuoti į sudėtingiausius taškus – norėjo pamatyti, kaip karo sąlygomis veikia sveikatos sistema, kaip vyksta evakuacijos, atliekamos operacijos, teikiama skubi pagalba. Vyrams rūpėjo, kaip dirbama, kai ekstremali situacija yra kasdienybė, o ne pratybų scenarijus.
Jau pirmą misijos parą lietuviai medikai pateko į intensyvų apšaudymą.
Gegužės 18-osios naktį po intensyvios dronų atakos Dnipre stipriai nukentėjo Mečnikovo ligoninės, kurioje stažuotę pradėjo Lietuvos medikų grupė, infrastruktūra.
Per šešias valandas trukusią ir ypatingu intensyvumu išsiskiriančią ataką buvo apgriauti ligoninės pastatai. Smūgių teko energetikos objektams ir gyvenamiesiems namams. Pačioje ligoninėje aukų pavyko išvengti, tačiau visoje srityje buvo 24 sužeistieji, tarp jų – du vaikai.
„Nors visi esame po bemiegės nakties, nuotaikos išlieka tvirtos – mūsų komanda pilnu tempu įsiliejo į darbą, kuris vyksta realiomis karo sąlygomis. Ukrainiečių organizuotumas ir profesionalumas įkvepia, tačiau nuolat primenu kolegoms – saugumas šioje stažuotėje yra svarbesnis už bet kokį profesinį patyrimą“, – situaciją po atakos komentavo medikų stažuotei vadovavusi Vaiva Jankienė.
„Šios nakties ataka yra dar vienas skaudus priminimas, kodėl privalome veikti čia ir dabar keliomis kryptimis. Viena vertus, turime dar sparčiau ir griežčiau stiprinti savo pačių sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą, slėptuves ir pasirengimą krizėms.
Kita vertus, tai primena ir mūsų žmogiškąją pareigą – padėti ukrainiečiams atkurti tai, kas griaunama. Neturime teisės pavargti remti Ukrainos, nes ji šiandien kovoja už viso laisvo pasaulio vertybes“, – po atakų pranešime spaudai pažymėjo sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis.
Išlydėjo su nerimu
Paramedikai 26 metų Valdas ir 30 metų Andrius jau metus dirbo kartu vienoje Greitosios medicinos pagalbos (GMP) brigadoje. Dirbdami jie gavo informacijos, kad siūloma vykti į stažuotę Ukrainoje. Abu iškart nutarė tapti savanoriais. Juolab kad jau seniau stebėdavo organizacijos „Blue Yellow“ šaukimus norintiems vykti į Ukrainą medikams. Tačiau į misijas iki šiol paramedikai nebuvo kviečiami.
V. Mačinskas ir A. Balčiūnas yra ne tik pilietiškai nusiteikę vyrai, bet ir pasiruošę šalies gynybai – jie abu yra buvę Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų savanoriai.
Biržiečiai prieš kelionę buvo informuoti, kad lankysis pafrontės regionuose ir semsis patirties iš fronto gabenant sužeistus karius bei gelbstint civilius.
Į karo niokojamą šalį artimieji vyrus išleido su nerimu. Valdą išlydėjo Vabalninke gyvenanti mama, Andrių – Biržuose įsikūrusi šeima. Jis su žmona augina ketverių metukų sūnų.
Kolegos GMP darbuotojai juos perspėjo būti atsargius ir „nedaryti nesąmonių“.
Iškart susidėjo išgyvenimo krepšį
Prieš vykdami į Ukrainą paramedikai dalyvavo instruktažuose, kur buvo mokomi saugumo, kaip elgtis sprogimų metu, kaip susidėti išgyvenimo kuprinę ir t. t.
Vos atvykę į Dniprą vyrai akimirksniu suprato, kur jie pateko. Savo akimis išvydo, kaip sprogsta dronai, šaudo balistinės raketos, girdėjo kaukiančias perspėjimo sistemas.
Pirmą naktį lietuviai medikai praleido slėptuvėje, kur glaudėsi kiti medikai ir civiliai.
Kokios mintys tąkart sukosi jų galvose?
„Žinai, kad aplink šaudo, o jei tiesiogiai raketa pataikys, slėptuvė neapsaugos. Žinai ir nieko negali padaryti“, – svarstė Andrius.
Valdas prisiminė, kad slepiantis nuo atakų didelės baimės nebuvo. Gal dėl to, kad vietos gyventojai išoriškai reagavo ramiai, nekėlė panikos. Sako, kad tik grįžęs į Lietuvą iki galo suvokęs, kur jie buvo ir ką matė.
„Slėptuvėje po didesnių sprogimų vienas į kitą pasižiūrėdavome, ir viskas buvo aišku“, – kalbėjo jis.
Iškart po šios nakties Andrius sakė susidėjęs išgyvenimo kuprinę, kad visus reikalingus daiktus turėtų vienoje vietoje: prieš tai jis viską buvo susidėjęs atskirai ir nesitikėjo, kad taip greitai to gali prireikti.
Stažuotės metu vyrams slėptuvėse teko būti ir daugiau kartų. Buvo ir tokių situacijų, kai medikai dirbdami ligoninėje pasižiūrėdavo į mobiliajame telefone esančius pranešimus, kurioje miesto dalyje skrenda priešo dronai, ir tęsdavo savo darbą…
Turi pats norėti išgyventi
Jau pirmą stažuotės dieną ligoninės priimamajame lietuviams paramedikams teko gaivinti infarkto ištiktą žmogų. Stažuotės metu jie darė, ką tik galėjo, tačiau pagrindinis tikslas buvo mokytis.
Savanoriai stebėjo medikų, kariškių ir civilių darbą trijuose pagalbos teikimo etapuose – nuo sužeisto kario – paciento patekimo į stabilizacijos punktą, po to į ligoninę bei reabilitaciją.
„Sistema ten gerai atidirbta. Didžiausias trūkumas yra specialistai. Jie išvargę, dirba kone 24 valandas per parą, be perstojo. Jų poilsis simbolinis“, – su pagarba apie dirbančius kolegas kovojančioje Ukrainoje pasakojo paramedikai.
Beveik visi sužeistieji yra po dronų ar minų sprogimų, su nutrauktomis galūnėmis, kurias reikia amputuoti, skeveldrų sužalotais kūnais. Dalis sužeistųjų iš fronto evakuojama po gana ilgo laiko, sulaukia pagalbos vėlai, ta vadinamoji „auksinė valanda“ neegzistuoja. Tad net ir esant nedideliam sužeidimui dėl uždėto turniketo apmiršta galūnė ir tenka ją amputuoti. Lietuvoje per savo darbo praktiką tokių sužalojimų paramedikams neteko matyti.
Išvydę daugybę sužeistų karių ir įvairių situacijų biržiečiai stebėjosi, kad kartais išgyvena tokie sužeistieji, kurių sužalojimai pagal lietuviškus standartus yra nesuderinami su gyvybe.
„Labai aiškiai pamatėme, kad pats žmogus turi norėti išgyventi“, – tikino paramedikai.
Valdui teko pabuvoti vaikų ligoninėje. Sako negalintis pamiršti vaizdo, kai matė devynių mėnesių mergytę drono nutraukta kojyte…
Pasak lietuvių, ukrainiečiai labai saugo savo vaikus, stengiasi juos „atstatyti“ ir reabilituoti – nes tai esanti jų ateitis.
Ligoninėse, kur gydomi sužeisti kariai, guli ir civiliai. Todėl gydymo įstaigoms ir jų darbuotojams tenka itin dideli darbų krūviai ir apimtys.
Gelbėti ir išgyventi
Lietuviams teko pabuvoti visai netoli fronto linijos, kur nuolat girdimi sprogimai. Juos labiausiai stebino, kad sudėtingose situacijose jie nematė chaoso.
„Visi žino, ką daryti, nepanikuoja. Jie išmoko neskleisti panikos“, – pasakojo paramedikai.
Pašnekovai žavėjosi ten dirbančių medikų stiprybe ir pastangomis dėl kiekvieno sužeistojo kovoti iki galo. Tos pastangos gelbėti gyvybę atrodė neįtikėtinos.
Biržiečiai sakė matę itin daug žmonių su nutrauktomis galūnėmis: tokia baisi karo pasekmė.
Lietuviai tikėjosi, kad tose vietovėse, kur vos keli kilometrai nuo fronto linijos, jie nesutiks žmonių. Pasirodo, jie ne tik lieka savo gyvenamosiose vietose. Nors aplink griuvėsiai, bet veikia kavinės, prekybos centrai. Net šventės rengiamos. Vienoje iš tokių – nacionalinio drabužio vyšyvankos šventėje – dalyvavo ir lietuviai.
Karo nelaukti, bet jam ruoštis
Andrius ir Valdas pasakojo, kad Ukrainoje labai vertinami lietuviai ir jų pagalba.
„Jai pirmoje kavinėje, kur užsukome užkąsti, sutikti žmonės dėkojo, kad esame, kad atvažiuojame ir padedame. Taip buvo visur“, – tikino pašnekovai.
Medicinos punktuose jis sutiko dirbančius lietuvius savanorius. Žavėjosi ir iš Amerikos atvykusiu Lietuvos išeiviu neurochirurgu, pasirinkusiu Lietuvos pilietybę. Nors lietuviškai jis nekalba, save laiko lietuviu ir savanoriškai padeda ukrainiečiams.
Biržiečiai svarstė, kad tokia stažuotė leido pamatyti, kas realiai vyksta ir ko galima tikėtis, jei panaši situacija būtų ir Lietuvoje.
Jie mano, kad šiuo metu einama tinkamu keliu, kai vykstama į komandiruotes, o vėliau kolegoms pristatoma šios šalies patirtis. Taip pat, medikų manymu, labai svarbu visoje Lietuvoje išlaikyti gydymo įstaigų tinklą, kad būtų galima atėjus dienai X iš bet kurios šalies vietos vežti sužalotus karius ir juos gydyti.
Kokį patarimą paramedikai duotų žmonėms, jei virš Lietuvos teritorijos pradėtų skristi priešo valdomi dronai?
Žinoma, slėptis priedangose, nevesti vaikų ir žmonių į viešas vietas ar sporto sales.
„Viena iš pagrindinių ukrainiečių žinučių Lietuvai – karo nelaukti, bet jam ruoštis. Sako, jie iki paskutinės minutės netikėjo, kad karas gali prasidėti, ir bėda užklupo mažai pasiruošus“, – teigė Valdas.
Sunku grįžti į įprastą ritmą
Pokalbio pabaigoje vyrai prisipažino, kad jiems po patirties Ukrainoje gana sunku sugrįžti į įprastą, ramų gyvenimą.
Vos parvažiavusio Andriaus laukė artimieji ir užsakyta kavinė: švęstas jo 30 metų jubiliejus.
„Vieną dieną girdi aliarmus, kitą – sugrįžti, kur viskas ramu. Ateina suvokimas, kur tu buvai“, – kalbėjo Andrius. Tokios patirtys primena, kaip viskas trapu, kad vieną dieną gali viskas griūti, dingti…
Valdas pirmo budėjimo GMP tarnyboje metu vis pagalvojęs, kad turėtų būti ne čia, o ten, Ukrainoje, kur jų pagalbos itin reikia. Tokias mintis stiprino ne visuomet pagrįsti Biržuose ir visoje šalyje pasitaikantys „greitosios“ medikų iškvietimai, kai, tarkim, skundžiamasi aukštu kraujospūdžiu, o nuvykus pas pacientą paaiškėja, kad jo būklė jau gera, nes „padėjo išgertas kaptoprilis“.
Aktyvaus rezervo kariai
Biržiečiai medikai sako nenorėtų Lietuvoje išgirsti kaukiančių sirenų ir išvysti skrendančių bei sprogstančių dronų. Bet, kaip pataria ir ukrainiečiai, ruoštis vis dėlto reikia.
Kiekvienam lietuviui jauni vyrai siūlytų pagalvoti, kur būti ir ką veikti, jei prasidėtų karas.
„Yra šaulių sąjunga, komendantūros, krašto apsaugos savanorių pajėgos. Turi žinoti ir pagalvoti, kur būtum, jei prasidėtų karas“, – sako jie.
Kovojančioje Ukrainoje pabuvę Andrius ir Valdas žino, kur jie turėtų būti užklupus nelaimei Lietuvoje. „Esame aktyvaus rezervo kariai“, – sako biržiečiai paramedikai.
