Jeigu tai būtų XIX, o ne XXI Vyriausybės sudėtis, sakyčiau – tikrai ne idealu, bet gal sugebės maloniai nustebinti. Tačiau jau praėjo beveik dveji metai, pusė kadencijos ir tai trečias LSDP bandymas.
Pasitelksiu analogiją. Statybininkų brigada laimėjo konkursą tvarkyti pastatą. Pažadėjo, kad viskas bus itin funkcionalu, ir visi jo gyventojai džiūgaus. Po kurio laiko paaiškėjo, kad statybininkai sukčiauja. Jų brigadininkas piktinosi kaltinimais, žadėjo pateikti visus savo sąžiningumą įrodančius popierius, tačiau vis labiau klimpo savo mele. Tada mums buvo paaiškinta, kad čia išskirtinai netinkamo brigadininko problema. Jo vietą užėmė praktikantė, kuri plačiai šypsojosi ir įtikinėjo, kad viską, ko reikia, išmoks, svarbiausia, kad labai nori vadovauti.
Statybininkai fantazuoja apie pertvarkas, kurioms reikia daugybė pinigų. O kas mokės? Brigadininkas numoja ranka: juk svarbu svajoti.
Prabėgo devyni mėnesiai ir pati brigada nusprendė, kad vadovė taip nieko ir neišmoko – nereikia juokinti ir kartu pykdyti žmonių. Nusprendė atleisti neaiškius vyrukus, kurie ne tiek dirbo, kiek grasino visiems, kurie pasakydavo kažką kritiško.
Atėjo laikas trečiam kartui. Būtų natūralu, kad šįsyk statybininkai kalbėtų nuolankiau ir visais būdais bandytų susigrąžinti iššvaistytą reputaciją. Pirmiausia aiškiai pasakytų, kaip ištaisys jau padarytas klaidas ir ką realiai galima padaryti su tuo biudžetu, kuris skirtas pastato tvarkymui. Ir ką mes girdime – statybininkai fantazuoja apie pertvarkas, kurioms reikia daugybės pinigų. O kas mokės? Brigadininkas numoja ranka: juk svarbu svajoti. Dar girdime, kad daug ką nuveikti reikėtų dėl to, kad kažkada, per praėjusį remontą, liko nepadarytų svarbių darbų. Kodėl jie nebuvo atlikti per praėjusius dvejus metus, kai jau dirba ši brigada? Atsakymas paprastas: neskaldykime Lietuvos. Susipriešinusi Lietuva yra silpna, todėl, šiukštu, mums nesipriešinkite, ką bedarytumėte.
Kaip dirbti užsienio reikalų ministrui, kuriam liepta atstovauti komunistinės Kinijos interesams?
XXI Vyriausybė nėra ideali, bet yra ministrų, kuriais esu linkęs pasitikėti. Pavyzdžiui, Linas Kukuraitis. Viltingai (bent kol kas) atrodo kultūros ministras, esu linkęs pasitikėjimo avansą suteikti aplinkosaugos ministrei, kuri, regis, nusimano aplinkosaugoje. Tačiau sunkiai suprantu, ką reiškia naujojo vidaus reikalų ministro paskyrimas. Jei būčiau policijos pareigūnas, priimčiau tai kaip spjūvį. Ar tikrai per pastaruosius metus viskas gerai buvo Susisiekimo ir Teisingumo ministerijų sferose? Kaip dirbti užsienio reikalų ministrui, kuriam liepta atstovauti komunistinės Kinijos interesams?
Labai keistai atrodo ir naujojo Finansų ministerijos vadovo atranka. Susidaro įspūdis, kad finansų ministrai keičiami, pykstant „ant veidrodžio“ dėl to, kad ūkiškumo ir racionalumo XIX ir XX Vyriausybėms trūko ir ministrams tai nepatiko. Fiskalinė drausmė keičiama į partinę?
Neturiu iliuzijų, kad XXI Vyriausybė bus iš esmės kitokia, kai joje dominuoja tie patys socialdemokratai.
Man atrodo, kad socialdemokratai šiandien bijo tik vieno: kad Savivaldos rinkimuose teks atsakyti už visą dumblą.
Ir dar, kai Mindaugas Sinkevičius buvo paklaustas, ko jo Vyriausybės užsienio reikalų politika skirsis nuo tos, kurią formavo Ingridos Šimonytės Vyriausybė, jis paprasčiausiai pareiškė, kad nelabai žino, kokią politiką įgyvendino XVIII Vyriausybė. Tikrai? Kiek pamenu, socialdemokratai kartojo ir kartojo, kad svarbiausia nedaryti taip, kaip darė konservatoriai.
Kaip sako M. Sinkevičius: demokratija nebijo kitos nuomonės. Galbūt, tačiau man atrodo, kad socialdemokratai šiandien bijo tik vieno: kad Savivaldos rinkimuose teks atsakyti už visą dumblą. Bet gal rinkėjai pamirš pirmuosius dvejus socdemų kadencijos metus? Svarbu kuo daugiau pažadėti, o po Savivaldos rinkimų skėsčioti rankomis, kad norai geri, bet pinigų nėra.
