Pabiržėje gyvenančio berniuko pasaulis – nuo kariaujančios Ukrainos iki Gulbinų ir šviesaus atminimo kaimynės Aldonos Jaronytės sodybos tvenkinių.
„Viskas jam įdomu, klausimų ir veiklos daugybė“, – šypsosi vaiko mama Lina Butkevičienė.
„Mūsų rimtuolis. Mokytojo žodis jam yra šventas“, – šiltai apie pirmoką kalba Pabiržėje dirbanti pradinių klasių mokytoja Asta Klevienė. Rimtumu dvelkia ir pavadinimas „Atliekų kultūra“. Tai šalyje vykęs egzaminas, kuriame jėgas išbandė ir žinias apie atliekų tvarkymą, rūšiavimą bei perdirbimą pasitikrino 8136 Lietuvos gyventojai. Tarp jų – nugalėtoju 1 – 4 klasių moksleivių grupėje tapęs Denisas Butkevičius. Su juo kalbėjomės Pabiržės mokykloje. Pirmoką atlydėjo mama.
– Papasakok apie savo šeimą?
– Turiu sesę Evą, ji gimnazijoje mokosi, greit bus septyniolikos. Nedidelis tarp mūsų skirtumas – tik dešimt metų. Mama sako, kad mes abu peštukai. Vienas kitą erziname.
– Tačiau vyresnė sesė – tai kieta apsauga. Prireikus gali apginti…
– Niekada jai nereikėjo manęs ginti – apsiginu pats. Pavyzdžiui, tik eina prie manęs artyn Kristupas – aš ištiesiu ranką ir jis sustoja. Kristupas – iš mano klasės. Mes tik keturi pirmokai – Kristupas, Ignas, Adomas ir aš. Pas mus ir pas antrokus nė vienos mergaitės nėra! Jų yra tik pas trečiokus ir ketvirtokus. Gal ir gerai.
– Labiausiai tau patinka pamokos…
– Matematika, kūno kultūra ir dar lietuvių. Pažymių mums nerašo, nuo penktos klasės pradės rašyti.
– Konkursą laimėjęs, aišku, sulaukei sveikinimų.
– Ir dovanų gavau – saldainių, atmintuką, knygučių. Mokytoja visiems dar ir šiandien pasakė, kad aš laimėjau pirmą vietą.
– Apie ką buvo tas egzaminas? Užduotis gal spręsti padėjo mokytoja ar mama?
– Ne, viską dariau aš pats. Mama tik tris žodelius pasakė – ir viskas. Užduotį perskaitė. Ten reikėjo žinoti apie atliekų rūšiavimą, perdirbimą.
– Ir tu apie tai žinai? Iš kur?
– Taip. Žinokit, iš plastiko atliekų galima visko pagaminti – ir drabužių, ir žaislinių šautuvų, ir net tokių mažučių apvalių kulkų… Atliekų tvarkymą mačiau darbe pas mamą (ji baigusi ekologijos ir aplinkosaugos mokslus, dirba administratore Panevėžyje, bendrovėje „Ekoatliekos“ – red. past.).
Bet ten tai labai smirda, tik mamos kabinte – ne.
Žmonės dirbo, atliekas rūšiavo ir man sakė, kad turiu būtinai mokytis. Jeigu nesimokysiu, turėsiu atliekas, konteinerius kapstyti arba karvėms uodegas raišioti.
Mama į savo darbą mane vedė, kad norėčiau mokytis. Po darželio aš labai nenorėjau į mokyklą eiti, tačiau tai buvo labai seniai – jau prieš metus.
– Ir tau sekasi mokytis. O kaip dabar atrodo, koks patiktų darbas?
– Gal norėčiau būti policininku. Arba milijonieriumi. Skaičiuoti aš moku – gal iki penkių ar devynių šimtų. Tūkstančio tai jau nebesuskaičiuočiau.
– Kas dažniausiai skaitydavo knygeles, kai buvai mažas?
– Močiutė Gražina, o dabar tai pats skaitau. Tik knygas reikia į biblioteką atiduoti.
– Girdėjau, kad su tėčiu (Deniso tėtis Gintaras vairuotojas – red. past.) ir seneliu mėgsti garaže meistrauti, konstruoti, domiesi žvejyba, žiūri apie tai laidas, pažįsti daugybę žuvų…
– Ir jau pats moku uždėti guminę žuvytę. Žvejoju tvenkinyje Gulbinuose, kur mes turim sodybą ir visa šeima leidžiam vasarą.
Dar žvejoju Pabiržėje kaimynės (Aldonos Jaronytės – red. past.) iškastuose tvenkiniuose – mes prie jų gyvename. Kaimynė dabar jau mirusi, jai buvo daug, gal 80 metų. Tuose tvenkiniuose labai daug dumblo – per 5 sekundes galima nuskęsti.
– O plaukti ar moki? Nors į dumblą patekus vargu ar išplaukti pavyktų…
– Žinau. Plaukti moku – baseine išmokau. Mes iš mokyklos į Pasvalį važiuojame, o namuose tai vonioje nardau. Tik vakar nenardžiau – neradau akinių.
– Nedidelė bėda. Ar galim pakalbėti apie blogybes? Kaip manai, kas dabar pasaulyje baisiausia?
– Karas Ukrainoje. Ją rusai užpuolė. Žinau, per žinias klausiau. Kai pas mus mačiau, kaip skrido lėktuvai, tai močiutė sakė, kad jie mus gintų.
– O arčiausiai kokias blogybes tenka matyti?
– Šiukšles prie krūmų. Tai ten jau gal kokie didesni, dešimtokai, šiukšlina.
– Gal apie kokią gražiausią vietą, kurioje patinka būti, pasakytum?
– Prie jūros man gražiausia. Seniai jau ten buvau – tas koronavirusas trukdė. Važiuodavom visa šeima – ir aš, ir močiutė su seneliu Algiu.
– Tai močiutė su seneliu yra tavo geri draugai?
– Dar labai geras Karolis, kaimynas. Jam vienuolika metų, turi keturratį.
– Mama tave kažkodėl nevalgiuku pavadino. Įdomu būtų, ką Denisas labiausiai mėgsta valgyti…
– Amerikietiškus blynus. Man atrodo, kad jie iš Amerikos. Tokius blynus moka iškepti ir mama, ir tėtis. Mėgstu bulvytes fri, bet tik iš naminių bulvių ir namie keptas. Mokykloje tai iš viso nevalgau – man neskanu. Tiesa, dar esu avių pieno gėręs, kai buvome nuvažiavę ėriukų pažiūrėti.
– Atrodai sportiškas ir stiprus.
– Galiu pakelt net aštuonių kilogramų svarstį…
– Nepaklausiau apie augintinius.
– Vienas šuniukas, du vėžliukai ir viena priglausta katytė. Aš padedu rūpintis vėžliukais ir katyte.
– Ir paskutinis klausimas – apie stebuklus. Ar jais tiki?
– Stebuklų tikra būna.
– Nors mama sako, kad daugiausia klausimų visiems užduodi tu pats, aš dėkoju, kad kantriai atsakinėjai į mano klausimus. Smagu, kad esi smalsus ir domiesi pasauliu. Linkiu gražios vasaros, geros žvejybos ir kelionių prie jūros. O jei pavyks ką nors įdomaus sukonstruoti, paskambink, norėsiu kartu pasidžiaugti…
