Kai Nojus Ambrazevičius buvo mažas, svajojo tapti astronautu. Kai paaugo ir į viską ėmė žiūrėti realiau, panoro ūkininkauti kaip ir jo tėvai. O kad ūkio darbai būtų įdomesni, jis tapo dar ir turinio kūrėju – darbus ūkyje nuolat filmuoja ir kelia į socialinius tinklus, kur sulaukia dešimčių tūkstančių peržiūrų.
23 metų Nojus LRT.lt apie viską pasakojo draugiškai ir nuoširdžiai – turbūt tuo jis patraukia ir sekėjus socialiniuose tinkluose. Tiesa, interviu jis davė literatūrine kalba, bet socialiniuose tinkluose šneka tarmiškai – tai suteikia jo įrašams žavesio.
Nojus gyvena Biržuose, o jo šeimos ūkis – už 30 km nuo namų.
Jis kasdien ten važinėja ir vis svarsto, jog vertėtų apsigyventi kaime, kad sutaupytų laiko. Vaikinas yra gyvenęs ir Vilniuje – Vilniaus kolegijoje studijavo žemės ūkio technologijas, dalį laiko mokėsi nuotoliu, bet metus gyveno sostinėje.
„Man Vilnius tikrai patinka, jame gyvendamas dar ir dirbau sporto klube administratoriumi, sutikau įdomių žmonių, išmokau visokių pratimų.
Bet vis pagalvodavau, kad ūkyje daug darbų, o aš daug neprivažinėsiu, tėvams vieniems sunku – tad ir nusprendžiau grįžti į Biržus“, – pasakojo rūpestingas sūnus.
Būna ir taip, kad dirbdamas susierzina, pagalvoja, kad to daryti neapsimoka, bet tada prisimena, kad tą darydamas padeda tėvams, tai suteikia jo veiklai prasmę.
Nojus turi ir vyresnę sesę, ji gyvena Vilniuje. Jis sako, kad dauguma darbų augalininkystės ūkyje visgi labiau tinka vyrams: „Nesu seksistas, bet ūkyje dažnai vaikštai tepaluotas, purvinas, suprakaitavęs – nemanau, kad tokie darbai labai tiktų moterims, na, nebent jos pasirinktų auginti vištas ar daržininkystę.“
Gauruotos ir draugiškos karvės
Nojaus šeima ūkyje, užimančiame apie 700 ha, daugiausia užsiima augalininkyste – augina kviečius, rapsus, miežius, taip pat kiek mažiau pupų, avižų, kvietrugių.
Tik neseniai, kai gavo jaunojo ūkininko pažymėjimą, Nojus ėmėsi auginti ir gyvulius – hailendų veislės galvijus. Jie dar vadinimai škotiškomis karvutėmis, atrodo ypač įspūdingai. „Kai galvojau, ką auginti, buvau susimąstęs apie elnius – tai tikrai didingi gyvūnai, tačiau gali kilti sunkumų su jų realizacija. Tada, pasikalbėjęs su patirties turinčiu kaimynu, nusprendžiau rinktis hailendus“, – pasakojo Nojus.
Šias gauruotas ir iš Škotijos kalnų atkeliavusias karvutes visus metus tinka laikyti lauke (taip pat reikia pašiūrės, jei norėtų pasislėpti nuo blogų orų). Nojus turi 10 karvių ir bulių, o pavasarį turėtų sulaukti veršelių.
Ar jam nebus baisu? „Ne, ši veislė veršiuojasi lengvai, girdėjau, būna, kad atvažiuoji ir pamatai jau bėgiojantį mažą „meškiuką“. Tik vasarą, kai daug mašalų, reikia pasirūpinti, kad jie neapipultų dar gleivėto mažylio“, – pasakojo Nojus.
Šios karvutės atrodo labai simpatiškos, bet jų negalima melžti, vilna – nekerpama, daugiausia jos auginamos mėsai. Nojui tai skaudi tema. „Gyvūnus myliu ir noro jų skersti tikrai neturiu. Karvių laikysiu ir daugiau, jas galima parduoti ir kitiems augintojams, sunkiau su buliukais – jie įvertinami pagal nustatytus kriterijus, veisimui paliekami tik surinkusieji geriausius balus. Na, žiūrėsime, kaip čia bus“, – sakė jaunasis ūkininkas.
Daugelis jo karvių turi vardus ir yra gana draugiškos. „Štai vienos vardas Apgamėlis, nes ji ant nosies turėjo dėmelę ir buvo mandra. Kitos vardas Apžiora – ji pirmoji puldavo prie duonos, kai jos atveždavau, be to, irgi buvo mandra – su Apgamėliu dviese bėgiodavo ir stumdydavo kitas. Dar vienos vardas Antoškė, taip sugalvojo mano tėtis, ji buvo baikšti, kitos ją skriaudė, nesileisdavo glostoma, bet man ji patinka – dabar jau tapo drąsesnė, išmoko apsiginti, jau galima paglostyti. Dar vieną praminiau Pikčiurna – ji jauniausia bandoje, bet linkusi kitas pastumdyti, taip pat yra Bandzelmutė – šis vardas man tiesiog gražiai skambėjo.
Bandos vadas vardu Haris – jis kilmingas, veislinis, tad gavo atitinkamą karališką vardą. Tiesa, jis kilęs iš Škotijos, ne iš Anglijos, na, bet šios šalys nėra toli viena nuo kitos“, – pasakojo šeimininkas.
Kito augintinių būrio vadas vardu Rimka – tai gaidys, aplink kurį spiečiasi būrys vištų. Tai – gana įprastos rudos ir baltos dedeklės vištos, gausiai dedančios kiaušinius. Jomis rūpintis ir su jomis pasišnekučiuoti Nojui taip pat patinka, nors kartais ir subara sparnuotąsias už tai, kad jos aršios ir kapoja gaidį Rimką.
Akmenys niekada nesibaigia
Rūpintis gyvūnais – vienas mėgstamiausių jaunojo ūkininko darbų. „Būna, nuvažiuoju aplankyti karvučių be nuotaikos, bet paglostau jas, pabėgioja aplink – ir nuotaika atsiranda. Turbūt teisingai sakoma, kad karvės charakteriu primena šunis, tik gyvena bandoje, tad elgiasi kiek kitaip – o jei karvutė būtų viena, galėtų vaikščioti iš paskos kaip šuo“, – pasakojo jaunasis ūkininkas.
Tiesa, jam labai patinka ir kūlimo metas. „Tada dar būna šilta ir daug veiksmo, kombainų, visi dirba, neskaičiuoja valandų – ir galiausiai nuima derlių, dėl kurio stengėsi visus metus“, – sakė pašnekovas.
O koks darbas pats nemėgstamiausias? „Rinkti akmenis. Mūsų krašte jų nemažai. Būna, po sėjos kokias dvi savaites eini eini, tuos akmenis renki renki – o jų, rodos, nė nemažėja. Erzina ta monotonija, o ir pavargsti visą dieną vaikščioti ir nešioti akmenis“, – pasakojo jis.
Dar jam sunkumų kelia presavimas, mat dirbant su naujai įsigytu lenkišku presu vis pasitaiko nesklandumų. „Buvo net juokinga, bet ir pikta, kad vis nesiseka ir nesiseka. Šiaip jau presavimas man patinka, bet dabar jis kelia dviprasmiškų jausmų“, – pastebėjo pašnekovas.
Apskritai ūkininkauti Nojui atrodo smagu, nors būna ir sunkumų – na, bet jų kyla turbūt kiekviename darbe.
Atsako visiems komentatoriams
Ką Nojus beveiktų – vairuotų traktorių, presuotų, kastų grūdus ar lesintų vištas – jis stengiasi savo darbus filmuoti, nes taip dirbti įdomiau – kai filmuoji, ir pats nuobodžiausias darbas tampa ne toks nuobodus.
Tiesa, kai kuriuos darbus atlikti ir tuo pat metu filmuoti būna nelengva. Būna, ir aplinkiniai nesupranta, koks dar filmavimas, kai reikia ką nors padaryti kuo greičiau. O ir pačiam Nojui tuo metu vasarą, kai darbas darbą veja, sunku rasti laiko dar ir įrašams montuoti.
Žiemą darbų mažiau, tačiau vaikinas su tėčiu ir kolega Jurijumi jau stengiasi ruošti techniką pavasariui, be to, kasdien reikia aplankyti karvutes – jas pašerti, pagirdyti ir pakalbinti, kad gyvendamos vienos tarp miškų nesulaukėtų.
Ar žiūrovus labiausiai žavi Nojaus vaizdo įrašai su vištytėmis ir karvutėmis? „Trumpi įrašai apie gyvūnus daugiausia dėmesio sulaukia „Facebook“, „Instagram“ ir „TikTok“, o „YouTube“, kur keliu ilgesnius vaizdo įrašus, daug dėmesio sulaukia ir įrašai apie kombainus bei kitą techniką“, – pastebėjo jaunasis ūkininkas.
Kaip turinio kūrėjas, jis kol kas dar beveik nieko neuždirbo, tačiau jam tai įdomu ir teikia kūrybinį pasitenkinimą. Smagu sulaukti ir auditorijos dėmesio, komentarų, didžioji dalis būna draugiški. Įrašų autorius stengiasi atsakyti į kiekvieną komentarą.
Gintarė Kairytė / LTR.lt
