„Naudojuosi tuo, kas iš prigimties yra duota“, – sako mažoje kavinukėje padavėja – barmene dirbanti Dovilė Trapulionytė. Ji rūpinasi jaukumu, vaišių stalų puošyba, fotografuoja maistą. Gražus jos iš vaikystės pievų atsineštas ne tik gamtos pajutimas, kūrybiškumas, bet ir suvokimas apie gyvenimo dovaną – būti apsuptai didžiulio artimųjų rato šeimyniškumu ir meile.
– Gera dalytis pozityviais gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, parodyti mažoje Biržų erdvėje dažnai sutinkamus nepažįstamus žmones ir džiaugtis jų buvimu. Kita vertus, dažnai kirba klausimas iš vienos dainos: „Kodėl tu čia?“ To drįstu šiandien paklausti – iš kur ir kodėl esate čia?
– Esu visiška biržietė – čia gimusi, augusi. Mano mama Daina Biržų ligoninėje dirba vyresniąja slaugytoja, o tėčiui Vaidui paklūsta medžio, metalo ir kiti vyriški darbai. Esu jų vienturtė, močiučių numylėtinė (šypsosi – red.).
– Taip gražiai pasakėte apie močiutes – norisi išgirsti apie jas…
– Emilija Trapulionienė gyvena Biržų kaime, viename kieme su mano tėvais. Taigi senelių namai yra mūsų namų dalis. Su seneliu Povilu atsisveikinome praėjusiais metais per Kalėdas.
Smilgiuose gyvena močiutė Aldona Latonienė ir senelis Antanas. Mano mama augo šešių vaikų šeimoje su sesėmis ir vieninteliu broliu.
– Arčiausiai – močiutė Emilija?
– Nuo mažumės mudvi buvome kartu. Augdavau pas ją, čia lankydavosi močiutės draugės. Taip jau yra, kad esu ne tik savo močiutės Emilijos, bet ir jos draugių draugė. Iki šiol skamba iš mažų dienų girdėtas viešnių klausimas – tai kurgi mūsų Dovilytė? Iki šiol tas ryšys yra.
Mano močiutė Gulbinų etnografiniame ansamblyje dainavo, tai su ja dažnai važiuodavome į Gulbinus. Ji mane išmokė siuvinėti kryželiu. Dieną lakstydavau po dobilų pievas. Jos buvo tokios gražios ir didelės – seneliai ūkininkavo. Visa vaikystė pievose, šieno kupetose… Augau viena, vaikų aplinkui nebuvo. Vakarais abi su močiute siuvinėdavome, o rytais pabudusi laukdavau, kol močiutė grįš ūkyje apsiruošusi – iš karvyčių…
Visuose ūkio darbuose dalyvaudavau – ir močiutei daržus ravint, ir seneliui šieną pjaunat, į priekabą kraunant.
Aš buvau jų „pupsis“ – taip mane seneliai vadino…
Močiutė išsiuvinėjusi, išdovanojusi daugybę paveikslų. Gal iš močiutės Emilijos tas meniškumo pojūtis manyje?
– Gražiausios bendravimo patirtys su močiute Aldona?
– Smilgiuose gyvenantys seneliai turi daug anūkų, jie gyveno aplinkui, dažnai lankėsi… Iš močiutės Aldonos patyriau, kas tai yra didžiulė šeimyniška meilė. Mačiau, kokia yra laiminga tuose namuose augusi mano mama. Močiutė visų laukdavo, dengdavo stalą. Jai apie 80 metų, dėl sveikatos sunkiai juda, tačiau lazdele pasiramsčiuodama ji keliasi iš lovos, nukloja stalą vaišėmis… Jos turtas – užauginti šeši vaikai, gal dešimt anūkų ir jau proanūkių yra. Visų anūkų gimtadienius močiutė Aldona prisimena, visiems sveikinimus, linkėjimus siunčia…
Noriu pasakyti, kad gyvenime aš apdovanota ypatinga laime – iš abiejų tėvelių pusės turiu labai gražią, didelę šeimą. Matau šeimyniškumo, meilės, santarvės pavyzdį.
– O kaip į gyvenimą atėjo fotografija?
– Viskas prasidėjo kaime. Mačiau gamtoje „užrašytą“ metų laikų kaitą. Eidama per laukus į „Atžalyno“ mokyklą žiūrėjau į ryto rasą ir galvodavau, kaip norėčiau tą stebuklingą grožį nufotografuoti. Širdis salo ir nuo žiemos vaizdų… Tėvai mane labai mylėjo – gimtadienio proga nupirko veidrodinį fotoaparatą „Canon“. Tada man buvo šešiolika. Ir dabar dar jį turiu. Fotografuodavau gamtą, dabar atsirado ir maisto nuotraukos.
– Fiksuojate seilę varvinti verčiantį maistą. Kuo ypatingas maisto fotografavimas?
– Fotografuoti reikia taip, kad tą maistą tiesiog norėtųsi suvalgyti. Yra tam tikrų technikų, tačiau jos – ne man. Nesu profesionalė – tai tik mano hobis. Įrėmintos maisto fotografijos galės papuošti ir tėvų namų virtuvės sieną. Tai yra mano Kalėdinė dovana. Mes abi su močiute gražinam namus – jos virtuvę puošia siuvinėtas natiurmortas.
Dar kartą sakau, kad fotografija – tik mano pomėgis. Labiausiai noriu fiksuoti gamtą. Yra tekę ir žmonių fotografuoti, tačiau gamta – mano sritis. Ji graži savaime, kartais tereikia pastebėti detales, kantriai išlaukti. Žmogus nori matyti save geriausiu kampu, todėl bijau nepateisinti lūkesčių.
– Kavinė, maisto fotografija, stalų puošyba… Tai irgi viskas iš savęs?
– Beje, juokinga patekimo į „Avanti“ istorija. Tai buvo jau prieš 4 metus. Ieškojau padavėjos darbo, nors įgūdžių neturėjau. Po pokalbio su direktore Toma (Kaveckiene – red.) sulaukiau skambučio, kad mane priims. Komiška tai, kad direktorė sumaišė telefono numerį ar vardus…
Paskambino man, nors turėjo priimti kitą žmogų… Tačiau išėjo taip, kad dabar aš čia, stengiuosi „įsipaišyti“. Daug padėjo direktorė Toma, pati turinti meniškumo pradą.
Kažkaip visi „susirišome“. Pravertė ir ankstesnė darbo patirtis gėlių salone. Ten tikrai daug išmokau. Stengiuosi tobulėti puošybos srityje, noriu mokytis ir fotografijos paslapčių.
– Dabar esate čia, jaučiate palaikymą. Ar sunku jaunam žmogui ieškoti darbo vietos, bandyti joje „prigyti“?
– Baigusi mokyklą mokiausi kirpėjos amato, pabandžiau praktinį darbą. Iki šiol turiu įgūdžių, tačiau patirtis buvo tokia, kuri turėjo mane „nusodinti“. Ir tą padarė. Man tiesiog nepavyko. Noriu pasakyti, kad jauną žmogų reikia labai palaikyti, neleisti jam pasimesti, o ne jį nužeminti. Aš labai skaudžiai tą priėmiau, sunkiai išgyvenau.
– Tačiau nesėkmės gali virsti grūdinančiomis patirtimis…
– Visos patirtys, jeigu jas ištveri, duoda tam tikrų žinių. Kaip ir viskas, ką išmoksti.
Per „kovido“ laiką baigiau apskaitos su buhalterijos pagrindais mokslus. Tai praverčia. Gyvenime tekdavo su tėčiu ir sodų namelius tvarkyti – dažyti, nulakuoti ir pan. Tą dariau nuo 14 metų, nes norėjau turėti pinigėlių.
Iki šiol tą darbą galėčiau atlikti. O kad nepavyko trumpam išvykti į užsienį užsidirbti, priimu kaip likimą. Vadinasi, turiu bent jau kol kas būti čia. Svarbu, kad jaučiuosi savo vietoje, nors suprantu, kad turėčiau tobulėti.
– Kaip likimą priimate ir gyvenimą atokioje provincijoje?
– Gyvenimas čia susietas su jaukumu. Gal todėl, kad miestas gimtasis? Viskas čia artima, viskas šalia… Nuo pat vaikystės pažįstama, kaip ir tas kelias į turgų. Su seneliais keliaudavau, padėdavau išsirinkti pačius gražiausius viščiukus…
– Gal galėtumėt pasakyti atmintyje labiausiai išlikusio mokytojo vardą?
– Lietuvių kalbos mokytoja Idalija (Marcinkevičiūtė – red.). Ji buvo gilios sielos. Deja, mes jai nebuvome geri
– Linkėčiau išsaugoti tą ypač brangią gyvenimo dovaną – artimųjų rato meilę ir žvilgsnį į sielos gilumą.
