Šiltame, tvarkingame ir saugiame bendrabučio kambarėlyje vietos nedaug – dvi lovos, kelios kėdės ir stalas su arbatinuku. Ant vienos lovos – įspūdingi paveikslai su neįprastais, kitokia akimi pamatytais Biržų krašto vaizdais.
Jų autorius – nuo karo pabėgęs Ukrainos pilietis, žydų tautybės profesionalus dailininkas Oleksandras Antonovas. „Esu rojuje“, – šypsosi žmogus, vis dar nevalingai krūpčiojantis nuo stipresnio garso, nors Lietuvoje gyvena jau du mėnesius.
Pavogė paveikslus ir ieškojo autoriaus, kad gautų autografą
Oleksandras gyveno nedideliame kaime netoli Černobajevkos. Su žmona jis išsiskyręs. Abu suaugę sūnūs Ukrainoje baigė žydų mokyklą ir emigravo į Izraelį.
Ukrainos pilietybę turintis Oleksandras irgi save laiko žydų tautybės žmogumi. Jo mama žydė, o tėtis sovietmečiu į Kazachstaną ištremtas karaimas. Tiesa, sovietmečiu buvo užrašyta, kad jis rusas…
Černobajevką dar pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, užėmė rusų kariuomenė.
„Pradėjo bombarduoti jau 4 valandą ryto, kaip anuomet tai darė fašistai“, – kalbėjo vyras.
Toje vietoje, kur jis gyveno, karo veiksmų beveik nebuvo. Visos bombos ir sprogmenys per juos skrido į Nikolajevą. O per šalia esantį Antonovsko tiltą ištisomis paromis ėjo ir ėjo karinės technikos kolonos…
„Iš pradžių atvažiavo BTR – ai. Bet mūsų nelietė. Po to atėjo DNR – ovcai (Donecko liaudies respublikos samdiniai-aut. past.). Jie iki tokio lygio pripumpuoti propagandos, kad baisu“,- kalbėjo vyras.
Jis pasakojo, kad atėjūnai vogė viską, ką tik rado. Tiesa, jų kaimas neturtingas, nebuvo ko daug paimti. Tačiau netoliese esančiuose poilsio namuose jie su draugu, taip pat dailininku, buvo surengę savo darbų parodą – pardavimą. Okupantai turėjo tiek įžūlumo, kad pavogė paveikslus ir dar ieškojo jų autorių, kad gautų autografą.
Išmušė dantis
Po kurio laiko kaime buvo pastatyti įtvirtinti patikros punktai. Okupantai pradėjo eiti į namus, reikalauti parodyti mobiliojo ryšio telefonus, tikrino, su kuo ir apie ką jų savininkai susirašinėja.
„Aš tik vieną kartą į dantis gavau“, – bando pasakojimą juokais versti pašnekovas. Ir parodo išmuštą dantų karūnėlės eilę…
Pasakoja, kad pas jį atėjo girtas samdinys ir paprašė telefono. Vyras jį duoti atsisakė – kodėl jį turintis duoti? Tuomet buvo sumuštas.
Vėliau atėję tikrintojai jau elgdavosi drąsiau, ir spintas, ir podėlius tikrindavo. Tiesa, nebemušdavo.
Per penkis mėnesius vyras taip buvo apieškotas 6 ar 7 kartus.
Kaime pradėjo steigtis vietos vadinamosios valdžios punktai. Oleksandrą labiausiai nustebino tai, kad į atėjūnų pusę perėjo vietoje gyvenę rusai, kurie į Ukrainą persikėlė dar sovietmečiu, prieš 40 – 30 metų. Čia jie gyveno, dirbo, augo jų vaikai ir anūkai. O dabar jie tapo kolaborantais, pradėjo tarnauti rusų policijoje…
Sugrįžo vadinamieji pranešimai apie nepatikimus asmenis. Tarkim, apie Oleksandrą buvo pranešama, kad jis itin prijaučia ukrainiečiams. O apie Olios, su kuria pabėgo į Lietuvą, šeimą buvo pranešta, kad jų sūnus įstojo į Ukrainos policijos mokyklą.
Baisiausia, kad okupantams parsidavę vietiniai turėjo daug galių, būdavo nuolat girti.
Būtent dėl tų kolaborantų vyras su kaimynystėje gyvenančia šeima nutarė bėgti. Jis po savo vieno autobuse pasakyto pastebėjimo apie orkus sulaukė pastabos, kad tuoj į jo namus bus atsiųsti tie patys orkai paauklėti.
Ir iš tiesų – ryte Oleksandras automobiliu su kaimynais išvyko, o vakare į jo namus atėjo grupė girtų kolaborantų. Laimė, vyro neberado.
Milicininkams davė kyšius
Pabėgėliai važiavo į Krymą. Sustabdyti postuose rusams ir jų kolaborantams aiškindavo, kad nori išvykti į Rusiją. Tad sulaukdavo jų pritarimo. Kaskart jie būdavo kratomi, tikrinami daiktai.
Po patikros pervažiavę Krymo tiltą jie dvi paras važiavo per Rusiją. Bijojo kur nors sustoti, kad nesulauktų per didelio susidomėjimo, kur važiuoja mašina su ukrainietiškais numeriais.
Pabėgėliai važiavo per Krasnodarą, Rostovą, Maskvą, Pskovą.
Tiesa, buvo kelis kartus sustabdyti policijos, bet duodavo kyšį ir juos leisdavo važiuoti toliau.
Ukrainos piliečiai pateko į Baltijos šalis. Į Lietuvą jie vyko, nes čia buvo apsistojęs kaimyno brolis ir pasakojo, kad mūsų šalies žmonės labai geranoriški.
Pirmiausia jis nuvyko į Mažeikius. Iš čia juos nukreipė į Biržų rajoną, Vabalninką. Ten kaimynų šeima gyvena iki šiol, o Oleksandras buvo apgyvendintas Biržuose esančiame technologijų ir verslo mokymo centro bendrabutyje.
Sako, po penkių mėnesių bombardavimo patekęs į rojų. Bet naktį, jei kur trenka garsiau durimis, vis dar šoka iš miego.
Svajoja surengti parodą
Pašnekovas buvo įsidarbinęs prie smulkių detalių dėliojimo Panevėžyje esančioje įmonėje. Bet jis suprato, kad su savo silpnomis akimis gali padaryti daugiau broko nei naudos, tad po aštuonių dienų išėjo.
„Jei būčiau jaunesnis, būtinai dirbčiau“, – sako vyras.
Žmogus džiaugiasi, kad Lietuvoje jis buvo labai gražiai sutiktas. Prieš atvykdamas spėjo, kad lietuviai ukrainiečių neskiria nuo rusų. Tačiau pabuvęs čia suvokė, kad lietuviai, išgyvenę sovietų okupaciją, viską labai gerai suvokia ir atskiria.
Jis ypač dėkingas Biržų rajono savivaldybėje dirbančiai Sandrai, kuri, jo manymu, dirbanti iš pašaukimo.
Šiandien Oleksandras gauna Ukrainoje uždirbtą pensiją – 50 eurų. Džiaugiasi, kad Lietuvos valstybė skyrė jam socialines išmokas, už kurias gali net nusipirkti dažų tapybai.
Vyras tikina iš to, ką gaunantis, galintis pragyventi. Pirmiausia jis čia nusipirko dažų. Ant paprastų faneros lakštų jis tapo paveikslus. Juose – Biržų ir Pasvalio, kur teko pabuvoti perkant dažus, vaizdai, Pabiržės bažnyčia, Apaščios upės krantai.
Prakalbus apie paramą, Oleksandras tikino, kad jos atsisakytų. Sako norintis likti nepriklausomu kūrėju. Tiesa, dar prašo nerašyti, kad jis esąs didelis dailininkas. Tačiau ateityje svajoja surengti savo darbų parodą – pardavimą, o už gautus pinigus pirkti naujų priemonių tapybai.
Oleksandras jau aplankė ir žydų holokausto vietą. Jis nustebo, tarp žuvusiųjų pavardžių radęs net septynias tokias, kokia buvo mergautinė jo mamos pavardė…
Profesionalus menininkas
Oleksandras Antonovas yra profesionalus dailininkas. Sovietmečiu baigė Odesos Grechovo vardo dailės mokyklą. Visą gyvenimą dirbo Chersono dailės kombinate dailininku, sugriuvus sovietų sąjungai – reklamos firmoje.
Išėjęs į pensiją tapė paveikslus, su draugu rengdavo jų parodas – pardavimus.
Mėgstamiausia dailininko tema – gamtos vaizdai. „Ukraina labai graži, bet Lietuva ne ką mažiau“,- sako Oleksandras. Tik, anot jo, Ukrainoje buvo prasčiau su ekologija, nes vis dar gajus žmonių požiūris „po manęs nors ir tvanas“.
Vyras telefone rodo nufotografuotą įspūdingą paveikslą, nupieštą jau prasidėjus karui. Jame – gaudžiantis varpas ir šaukiančio vyro figūra. „Kelkis, laisva šalie“, – taip paveikslą pavadino dailininkas.
Menininkas sako, kad šio paveikslo greičiausiai nebėra, jis liko namuose. Tačiau tikisi jį čia, Lietuvoje, atkurti.
Grįš į namus
O. Antonovas apgailestavo, kad rusų orkai sunaikino tai, ką jo šalis buvo sukūrusi, ypač per pastaruosius aštuonerius metus. Buvo tiesiami keliai, remontuojami pastatai, iš dalies sunaikinta korupcija. Žmonės jau pradėjo išgyvendinti rusų kalbą, vis dažniau rusiškame Chersono mieste girdėdavosi ukrainiečių kalba. Įvyko persilaužimas.
„Atėjo V. Zelenskis. Jį visi vadino klounu. Bet paaiškėjo, kad jis tokios jėgos žmogus…“ – Ukrainos prezidentu žavisi pašnekovas.
Vyras palaiko ryšius su Ukrainoje likusiu draugu. Žino, kad jo namuose nebėra netgi lubų – visos išdaužytos orkų.
Bet jis žino, kad kažkada grįš į savo namus. Ten likusios jo dailės dirbtuvės, daugybė dažų ir teptukų… Ten likęs jo gyvenimas.
