Biržų rajone gyvenantys ir jau čia šaknis įleidę ukrainiečiai pastarosiomis dienomis gaudė bet kokias žinias apie padėtį Ukrainoje. Jie stengėsi palaikyti ryšį su Ukrainoje likusiais savo artimaisiais ir veržėsi į pagalbą.
Nustebino lietuvių solidarumas
„Pirmą karo dieną mano giminės buvo supanikavę ir svarstė galimybę trauktis į Lietuvą. Bet jau po dienos jie tikino, kad niekur nevažiuos ir gins savo namus iki galo“, – kalbėjo Biržuose gyvenanti ir dirbanti ukrainietė Oksana Mociūnienė.
Moteris nuo ketvirtadienio nakties, kai prasidėjo invazija, gaudė žinias iš Ukrainos ir bendravo su gimtinėje likusiais giminaičiais.
Netoli Odesos esančiame Sabo kaime, kuris vos per šešis kilometrus nuo pajūrio, gyvena jos pusbrolis, pusseserė ir dvi seserys. Šalia yra karinės amunicijos saugykla, į kurią kėsinosi rusų bombos.
Šeimos nariai Oksanai pasakojo, kad jų kaime vyko bombardavimai jau pačią pirmąją karo dieną.
Jie supanikavo. Galvojo su mažais vaikais bėgti iš šalies.
Tačiau jau kitą dieną nuotaikos buvo kardinaliai pasikeitusios.
Pusbrolis buvo pasiryžęs eiti į kariuomenę. Kiekvienam norinčiam buvo išdalinti ginklai, kad, reikalui esant, galėtų ginti savo namus.
Oksana pasakojo, kad jos teta dirba pajūryje esančioje vaikų sanatorijoje. Prasidėjus bombardavimui tėvai nesuspėjo vaikų pasiimti. Tad darbuotojai rūpinosi pasiūti Raudonojo kryžiaus vėliavą ir iškelti ant pastato, parodant, jog čia yra taikūs žmonės. Taip tikėjosi nuo sprogdinimų apsaugoti vaikus.
„Situacija keičiasi kasdien. Labai jaudinuosi. Nuolat žiūrime žinias per tiesioginį Ukrainos kanalą. Kalbėjome su vyru Giedriumi, svarstėme ukrainiečius apgyvendinti savo sodyboje kaime. Baisiausia, kad esi čia ir niekaip negali padėti. Nebent nuvažiuoti ir išvyti visus okupantus. Belieka nekelti panikos, palaikyti ir melstis“, – savaitgalį kalbėjo Oksana.
Biržuose šaknis įleidusi ukrainietė sakė suvokusi, kad šis karas pabudino ir lietuvius. Ji nebūtų patikėjusi, koks yra solidarumas. Jai skambino artimiausi draugai ir buvę bendradarbiai. Siūlo pagalbą – nuvažiuoti iki sienos, paimti giminaičius.
„Ką mes galime Lietuvoje, tai susikaupti ir galvoti, kuo galime padėti“, – kalbėjo O. Mociūnienė.
Ukrainiečiai „eis iki galo“
„Jei pultų Lietuvą, eičiau jos ginti su ginklu rankoje. Gini tą šalį, kurioje gyveni ir kuri tapo sava.
Aš jau esu lietuvis, tiek metų čia pragyvenau“, – kalbėjo 32 metus Užušilių kaime gyvenantis ukrainietis Piotr Seg.
Į Lietuvą jis atvažiavo būdamas aštuoniolikos. Ukrainoje gyvena jo tėvas ir dvi seserys su šeimomis. Vienos sesers, universiteto dėstytojos, sūnus yra šaukiamojo amžiaus. Kitos sesers sūnus dar mažiukas.
Suaugęs sūnėnas turėjo prisistatyti į karinį komisariatą.
„Mano krašte, Užkarpatėje, kol kas viskas ramu. Bombardavimas vyko kiek toliau, Ivano Frankovske“, – sakė Piotr Seg.
Vyras savo artimųjų kol kas nekvietė atvažiuoti į Lietuvą. Tačiau jei pamatys, kad padėtis blogėja, sakė pats savo automobiliu važiuosiantis parsivežti į Lietuvą tėvuko, kuriam 80 metų.
„Gavau daug užuojautų, skambučių, ypač iš bendradarbių. Net susigraudinau. Visą dieną telefonas netyla. Dėkoju visiems už palaikymą. Tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, yra nenormalu. Ko gali laukti iš ligonio žmogaus, kai jis vieną dieną kalba vienaip, kitą kitaip?“- kalbėjo vyras.
Jam labai gaila rusų kareivių, vaikų, kuriems meluojama ir kuriuos varo į žūtį.
„O mūsų žmonės jiems pasakė – prisidėkite į kišenes saulėgrąžų: kur krisite, geriau laukai sudygs. Visi eina ir eis iki galo“,- sakė Užušiliuose gyvenantis ukrainietis.
Jei būtų jaunesnis – eitų kariauti
Papilyje nuo 1971 metų gyvenantis 72 metų Nikolajus Kravčenko sakė, jog Ukrainoje, Kirovogrado srityje, gyvena jo sesuo. Penktadienio naktį ten vyko bombardavimas.
„Sesuo sako laukianti, kas bus toliau. Jei reikės, slėpsis rūsyje po namu. O ką daugiau padarysi?“- svarstė Nikolajus.
Jei sesuo nuspręstų bėgti nuo karo ir važiuoti į Lietuvą, vyro šeima ją priimtų. Tačiau suvokia, kad garbaus amžiaus žmogui sunku palikti savo namus.
Šaukimo į kariuomenę laukia ir sesers sūnus. Jei bus pašauktas, sakė eisiantis kariauti už savo šalį.
„Papiliečiai mane palaiko. Kiti sako: važiuok kariauti. Jei būčiau jaunesnis, tą ir padaryčiau“,- sakė N. Kravčenko.
Kiek ilgai bus saugu Lietuvoje?
Biržuose su šeima gyvenantis Sergejus sakė, kad Ukrainoje gyvena jo pusseserės ir pusbroliai. Su jais kalbėjosi ketvirtadienį.
„Ten, kur jie gyvena, į Vakarų pusę, kol kas ramu. Tik netoli Lucko buvo girdėti sprogimai. Artimieji man sakė, kad iš miesto visi stengiasi išvažiuoti į kaimus. Mokyklų rūsiuose įrenginėjamos slėptuvės“,- kalbėjo Sergejus.
Vyras sakė stebintis pranešimus iš Ukrainos ir jaučiasi labai blogai. Vienam pusbroliui pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą, bet šis pabijojo, kad jo gali nepraleisti per sieną. Be to, jam prieš pusę metų gimusi dukrytė, tad su tokiu mažu vaiku nedrįso toliau kažkur važiuoti.
„Visos šalys, kurias puola, turi gintis. Tik klausimas, kiek ilgai ir čia, Lietuvoje, saugiai jausimės“, – svarstė Sergejus.
Išgyvena dėl artimųjų
Biržiečiams gerai žinomas buvęs Biržų naftos įmonės vadovas Ivan Dološickij sako, kad Ukrainoje yra jo tėvų kapai, ten gyvena brolio dukra ir sūnus su šeimomis.
„Kol koronos nebuvo, pas juos du kartus per metus važinėdavau. O dabar išvis baisu, kas darosi“,- kalbėjo I. Dološickij.
Jo žiniomis, paskelbus mobilizaciją brolio sūnus eina kovoti už savo šalį.
„Išgyvename, kaip neišgyvensi dėl visko, kas vyksta. Aš įsivaizdavau, kad jei bus karas, tai tik Donbase. Bet kad puls visą Ukrainą, tai man šokas. Ir tai vyksta XXI amžiuje“,- emocijų neslėpė I. Dološickij.
Jasiškių kaime gyvenanti Magdalina Jurėnienė sakė, kad Ukrainoje, Karpatuose, gyvena jos 95 metų mama, 5 seserys bei 3 broliai. Artimiesiems ji siūlė vykti į Lietuvą. Bet kol kas pas juos ramu ir jie nuo išvykimo susilaiko.
„Kiekvieną dieną verkiu. Baisu, kas vyksta“, – kalbėjo M. Jurėnienė.
Rūpinsis apgyvendinimu
Ukrainietiškų šaknų turintis verslininkas Algis Bartuškevičius sakė, kad šiuo metu jo nuomojamame name gyvena baltarusiai. Bet jis juos jau perspėjo, kad, jei į Lietuvą pradės plūsti pabėgėliai iš Ukrainos, jiems teks išsikraustyti.
Ukrainietė buvo Algio šviesaus atminimo mama.
Ji kilusi iš didelės 7 vaikų šeimos, tad Ukrainoje gyvena daugybė giminaičių.
„Ką tik kalbėjau su Ukrainoje gyvenančiais giminėmis. Vaikai laukia mobilizacijos.
Jei karas tęsis, giminės galės atvažiuoti pas mus. Į Biržuose esančius namus galime įleisti dvi šeimas, 30 vietų yra ir sodyboje“, – kalbėjo A. Bartuškevičius.
