Yra toks – formaliai, laikraštis – „Respublika“. Kažkada buvo pavogtas iš Sąjūdžio. Dabar…
Tarkim, jis neblogas lakmuso popierėlis, nes visada žinai, kad tie žmonės, kurie sutinka duoti interviu, siūlo savo tekstus, ieško per čia „teisybės“, yra tie, kurie jau šiuo veiksmu susidegina bet kokius autoriteto likučius.
Nesilankau toje toksiškoje erdvėje, tačiau šiandien gavau nuorodą, ką galvoju apie režisieriaus Rimo Tumino interviu. Šiaip jau labai vertinu režisieriaus profesiją. Puikiai suprantu, kad kiekvienas žmogus yra veiksmažodis, kelias, kuriame būna visko.
Nelabai suprantu konflikto Nacionaliniame dramos teatre detalių, tačiau, bet kuriuo atveju, labai vertinu Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius. Nebūtinai visi jie man patinka, nebūtinai patinka režisieriaus asmeninės savybės ir viskas, ką jis daro, bet jo spektakliai yra tai, kas labai praturtino pasaulio kultūrą.
Žinau, kad Eimuntas Nekrošius nebuvo labai lengvo charakterio asmenybė, tačiau man jis iki šiol lieka Didžiuoju Kūrėju. Jaunystėje po keliolika kartų peržiūrinėjau jo režisuotus spektaklius.
Grįžtant prie Rimo Tumino. Mano galva, jis svarbus režisierius. Mano skoniui, jis tikrai neprilygo Nekrošiui, tačiau bent keli jo režisuoti spektakliai man paliko tikrą stiprų įspūdį. O jo profesinės klajonės, charakteris, įsižeidimai.
Šiandien tai įsižeidęs žmogus. „Respublika“, spėju, kitokių ir nekalbina. Man asmeniškai keistai skamba jo žodžiai apie tai, kad „susišaudymai Donbase“ buvo ženklas, kad karas bus. Tačiau nepamirškime, kad tuo metu režisierius buvo stačia galva nėręs į rusišką pasaulį. Na, ir, aišku, labai įdomiai skamba jo samprotavimai apie tai, kad jam įdomu kalbėtis tik su mirusiais, nes amžininkai nuobodūs ir gyvename labai nuobodžiame pasaulyje. Esą karas nuobodus ir daug kartų matytas.
Suprantu, kad tai tik įsižeidusio žmogaus poza, bet kažkaip labai gerai ją iliustruoja žinia, kad Rusijoje prokurorai gavo užduotį ištirti, ar aktorė Lija Achedžakova neturėtų būti pripažinta „užsienio agentu“ ir apkaltinta Rusijos kariuomenės diskreditacija. Tai reikštų, kad prieš ją būtų pradėta baudžiamoji byla.
Primenu, kad nuostabi aktorė Achedžakova jau buvo nubausta ir nebeturi galimybės vaidinti teatre, jos vardas pašalintas iš afišų. Veikiausiai, kad nebūtų tiek nuobodu. Ji Rusijos teatro scenoje vaidina jau daugiau nei keturiasdešimt penkerius metus ir, kaip kultūros reiškinys, yra gerokai svarbesnė už tūlą Tuminą.
Kai prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, aktorei tai neatrodė nuobodu, bet kraupu. Ji netylėjo ir aiškiai išsakė poziciją. Tiesa, taip pat atsisakė emigruoti ir sakė, kad kovos už savo šalį. Aktorei vasarą sukaks aštuoniasdešimt penkeri metai. Ji yra vienas iš rusiško teatro ir kino simbolių. Tiesa, dabar ją bando „ištrinti“.
Štai tokiame kontekste skaičiau ir Tumino interviu. Jis man pasirodė nuobodus ir paprašiau bičiulio daugiau tekstų iš tos toksiškos erdvės nesiųsti.
Andrius Navickas
