Marijos Dangun ėmimo šventė Lietuvoje dažniau vadinama Žolinėmis. Bažnyčiose šventinami žolynai. Visi turime padėkoti už gamtos dovanas.
Žvilgsniai nukrypsta į Dievo Motiną, įkūnijančią tiek kančios, tiek džiaugsmo pilnatvę. Trapi mergaitė, kurios „taip“ Viešpačiui atvėrė unikalų gyvenimo kelią. Jai teko kęsti apkalbas ir panieką, teko migranto dalia ir, atėjus laikui gimdyti, neatsirado jokio kito prieglobsčio, išskyrus urvą, kuriame piemenys su savo gyvulėliais slėpėsi nuo vėjo.
Ji buvo tarsi nuostabus žolynas, kuris skleidėsi, nepaisant visų audrų, sausrų. Tokios atkaklios ir neagresyvios tvirtybės ypatingai reikia šiandienos pasauliui.
Nė vienai mamai nepalinkėtume būti tokio žiauraus paniekinimo, kančios ir mirties, kurie teko sūnui, liudininkei. Natūralu, kad vienas iš Marijos įvardijimų Bažnyčioje – Sopulingoji.
Tuo pat metu ji buvo liudininkė to, su kokia jėga jos sūnus vandenį paverčia vynu, gydo, regis, beviltiškus ligonius, net prikelia iš mirusių. Ji išgyveno pribloškiantį Prisikėlimo stebuklą, buvo kartu su apaštalais, skelbiančiais Gerąją Naujieną visiems žmonėms. Pasak Bažnyčios mokymo, ji yra vienintelis žmogus per visą žmonijos istoriją, kuri buvo nepaliesta mirties.
Rugpjūčio 15 dieną mes kaip tik ir švenčiame šį stebuklą – Ji buvo gyva paimta į Dangų.
Suprantu, kad nuo tikėjimo kiek nutolusiam žmogui visa skaisčios motinos, nepalytėtos mirties, istorija skamba kaip keista ir neaišku kam reikalinga legenda. Tačiau viena iš mūsų bėdų ir yra ta, kad mes tiek „apvalėme“ tikrovę nuo visko, kas neatitinka technokratinio proto reikalavimų, kad likome beprasmybės dykumoje, kurioje visi tarpusavyje aršiai varžosi, paprastai galiausiai jausdamiesi pralaimėję.
Kai nežinai, kur plauki, nė vienas vėjas nėra palankus.
Pabandysiu įvardinti tik kelis dalykus, kuo šiandien mums išlieka aktualus prieš du tūkstančius metų gyvenusios Marijos pavyzdys.
Pradėkime nuo to, kad ji radikaliai pakeitė pasaulio istoriją. Nebuvo nei turtinga, nei galinga, bet paprasčiausiai sakė „taip“ gyvenimui ir tai misijai, kuri prieš ją vėrėsi. Ji buvo ištikima, atkakli ir vėl kėlėsi, gavusi eilinį triuškinantį smūgį. Ji niekada nesiskundė, kad yra auka, kad nusipelnė gyventi geriau. Ji buvo tarsi nuostabus žolynas, kuris skleidėsi, nepaisant visų audrų, sausrų. Tokios atkaklios ir neagresyvios tvirtybės ypatingai reikia šiandienos pasauliui.
Kai nežinai, kur plauki, nė vienas vėjas nėra palankus.
Jai nuoširdžiai rūpėjo kiti žmonės. Nuostabus epizodas vestuvėse, kai pasibaigia vynas, kuris simbolizuoja džiaugsmą, ir net Jėzus klausia mamos: „Kas mums darbo?“ Tačiau jai ne tas pats. Būti Užtarėja, savotiška kiekvieno žmogaus advokate, yra svarbi jos tapatybės dalis. Šiandien gyvename susipriešinusiame, nepasitikėjimu persmelktame pasaulyje, kuriame dažnai kiti suprantami kaip grėsmė ar konkurentai. Marija moko solidarumo ir atjautos, pradedant nuo, regis, nereikšmingų kasdienybės dalykų.
Man labai didelį įspūdį padarė žodžiai, kuriuos išgirdau iš kraupią tragediją patyrusios moters. Sunkiai rinkau paguodos žodžius, stengiausi paprasčiausiai būti kartu. Ji daug meldėsi, kreipdamasi į Švč. Mergelę Mariją. Paklausiau, kodėl kreipiasi būtent į ją. Moteris atsisuko į mane ir kiek nustebusi paaiškino: „O kas geriau mane gali suprasti ir atjausti? Nėra pasaulyje kito tokio užtarėjo, kuriam tiek būtų pažįstamas visas mūsų skausmas.“
Svarbu ir tai, kad Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigia minima žolynų apsuptyje. Tai leidžia kelti klausimą – ką reiškia vaisingas gyvenimas? Kaip rašė šventoji Teresėlė, Dangus – tai sielų sodas, kuriame kiekvienas esame unikaliu žolynu. Vienų žmonių gyvenimas primena didingą ąžuolą ar kiparisą, kitų – žibuoklę ar pakalnutę. Svarbiausia, kad kiekvienas išdrįstume sunokinti tas talentų, gėrio sėklas, su kuriomis gimstame. Labai dažnai mes kažkodėl bandome kopijuoti kitų gyvenimus ar kvailai veliamės į ne savo varžybas. Pakalnutei nereikia būti ąžuolui ir ji nebando paneigti kitų augalų. Marija sakė „taip“ savo gyvenimui ir nokino savą tapatybę.
Labai dažnai mes kažkodėl bandome kopijuoti kitų gyvenimus ar kvailai veliamės į ne savo varžybas. Pakalnutei nereikia būti ąžuolui ir ji nebando paneigti kitų augalų. Marija sakė „taip“ savo gyvenimui ir nokino savą tapatybę.
Kalbu apie Marijos ir Žolinių aktualumą, tačiau puikiai suprantu, kad tam tikra prasme visa tai labai nešiuolaikiška. Tačiau ne todėl, kad būtume tapę protingesni ir laimingesni, veikiau galima sakyti, kad Marija ir jos gyvenimas mums primena dalykus, kurie išsitrina dabartinėje skuboje ir sumaištyje. Neskubėkime ironiškai veltis į ginčus apie nekaltąjį prasidėjimą ar kitus Marijos istorijos faktus. Paprasčiausiai bent per Žolines, įsileiskime į gyvenimą jos perspektyvą, pabandykime ją geriau pažinti.
Gal tada ir toje beprasmybės dykumoje, kuria dažnas skundžiamės, pradės dygti vilties daigeliai.
