Biržų rajone pasklido žinia, kad Papilio seniūnijoje, Skrebiškio kaime, parduodamas buvęs dvaras už… vieną eurą.
Biržiečiai perdavinėjo šią žinią vieni kitiems ir siūlė tapti dvarininkais.
Tiesa, buvo nutylima, kad dvaras yra kultūros paveldo registre ir jo atstatymo projektai bei atstatymas labai brangiai kainuotų.
Biržų rajono savivaldybės paveldosaugininkas Dalius Mikelionis sakė, kad galimybe pirkti Skrebiškių dvarą prieš dvejus metus domėjosi vienas interesantas. Savivaldybės darbuotojai paruošė nuomai sklypą. Tačiau interesantas vėliau dingo, o naujų besidominčiųjų dvaro pirkimu kol kas neatsirado.
Pasirodo, Biržų rajono savivaldybės administracija buvo paskelbusi konkursą ir parinkusi turto vertintoją. Jis turėjo įkainoti Skrebiškių dvaro griuvėsius. Tuomet dvaras būtų parduodamas savivaldybės nekilnojamojo turto aukcione.
Tačiau turto vertintojas dvarą atsisakė vertinti motyvuodamas tuo, kad neįmanoma nustatyti jo vertės.
Savivaldybės Strateginio planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėja Zita Marcinkevičiūtė sakė, kad bus skelbiamas konkursas ir parenkamas dar vienas turto vertintojas.
Jei ir jis atsisakys įvertinti dvarą, bus sudaroma komisija, kuri įvertins šį turtą.
Tik nustačius dvaro turto vertę jis bus parduodamas aukcione.
Z. Marcinkevičiūtė sakė, kad tai pirmas atvejis jos darbo praktikoje, kai turto vertintojas atsisako jį įvertinti.
Šalia Skrebiškių dvaro žemės nėra, sklypas nuomojamumas iš valstybės.
Už šešių kilometrų nuo Papilio esančiame Skrebiškių dvare telikę sodybos fragmentai. Sodyba statyta XIX a. pirmojoje pusėje ar vėliau. Akmenų ir plytų mūro derinys būdingas to meto Šiaurės Lietuvos dvarų pastatams.
Radvilų žemėse Skrebiškio palivarkas pažymėtas 1786 m., o netrukus 1798 m. kunigaikštis Karolis Radvila perleido jį valdyti Voicekui Bobinskiui. 1841 m. minimas Skrebiškio savininkas Komorovskis. Galimai jis ir pastatė sodybą, kurios likučius matome šiandien.
Dvaras susijęs su 1863 m. sukilimu – čia suimtas vienas jo vadų Zigmantas Sierakauskas.
Nepriklausomos Lietuvos žemės reformos metu dalis dvaro žemės buvo palikta Izabelei Komorovskienei, Leonui Komorovskui ir Irenai Komorovskaitei. 1940 m. sovietai dvarą nacionalizavo, daug daiktų išsivežė (dalis jų pateko į muziejus).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dvarininkai išvyko į Vakarus. Tarybiniais metais kurį laiką dvaro rūmuose veikė kultūros namai, gyveno žmonės. Kilęs gaisras dvaro rūmus gerokai apgadino, jie nebuvo atstatyti ir pradėjo griūti.
